Lietuvoje Antrąjį pasaulinį karą laimėjo partizanai  (62)

„Kokia ten Pergalės diena“ – numoja ranka LRT laidos „Istorijos detektyvai“ kūrėjas Virginijus Savukynas, – Juk Sovietų Sąjunga kartu su Vokietija pati pradėjo karą, užpuldama Lenkiją. Net Rusijos istorikai to neneigia, nes tai – faktas“.

To, kas yra faktai, galima apdairiai neprisiminti. Todėl Rusijos vadovai ciniškai laikosi tradicijos, kasmet kviesdami Lietuvos vadovus paminėti pergalės. Nors mums, lietuviams, Antrasis pasaulinis karas baigėsi kur kas vėliau. Pasak V. Savukyno, karo pabaiga galime laikyti 1991-uosius, kai Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę. Arba – 1993-iuosius, kai išžygiavo okupantų kariuomenė.

Nesuklystume pasakę, kad Lietuvoje karą laimėjo partizanai. Kai Lietuva buvo „draugiškai“ okupuota Sovietų Sąjungos, daugybė vyrų išėjo į miškus. „Iš tiesų jie laimėjo, nes mes esame laisvi“, – tvirtina V. Savukynas. O štai Rusijoje niekas nėra laisvas – sistemos įkaitas yra net pats V. Putinas.

– Ar pačioje Rusijoje buvo panašus reiškinys į Lietuvos partizaninį karą?

– Kaip galėjo būti? Per revoliuciją ir pilietinį karą išžudyti monarchistai, baltagvardiečiai, dvarininkai. Sunaikinta visa valstiečių klasė – milijonai žmonių. Užsivedė pragaro mašina, kuriai reikėjo vis naujų aukų, dėl to ieškota priešų tarp savų. Net sistemoje dirbę vadovai savo atsiminimuose rašo, kad išėję į Kremlių, nežinodavo, ar grįš. Šiandien esi didelis viršininkas, o rytoj gali atsidurti rūsiuose ir galiausiai būti sušaudytas.

– Galima sakyti, kad opozicijos nebuvimas Rusijoje yra tradicija?

– Taip. Ir dabar mąstoma, kad jeigu paimi valdžią, būtina sunaikinti tuos, kurie yra opozicijoje.

Vakaruose politinė kova nėra tokia ekstremali, nes buvimas opozicijoje nereiškia viso gyvenimo praradimo. Šiandien tu opozicijoje, rytoj gali vėl būti valdžioje.

Vienas didžiausių Rusijos prakeiksmų – kova dėl valdžios yra užprogramuota. Atėjęs į valdžią, nebegali jos palikti.

Rusijoje niekas nėra laisvas – net V. Putinas. Jis turi būti įsikibęs valdžios. Jau dabar jo laukia Hagos teismas. Taip pat žinome, jog Rusijos prezidento įtakoje yra kelios grupuotės, kurios pasiryžusios kovoti dėl valdžios bet kokiais metodais. Rusijos prezidentas sunaikino opoziciją, bet kovos dėl valdžios sunaikinti neįmanoma.

– Belaisvis V. Putinas – skamba kaip pokštas.

– Tai yra tokių valdžių paradoksas. Kai visi pavergiami, tas, kuris atsiduria hierarchijos viršūnėje, taip pat yra įkaitas.

Stalinas buvo kraugerys, kuris spręsdavo kitų likimus ir jo visi bijodavo. Tačiau jis ir pats bijojo ne mažiau negu paprastas pilietis. Jis bijojo daktarų, kad nenunuodytų. Ir čia ne šiaip sau šizofrenija – jis žinojo, nes sukūrė sistemą, kurioje tai įmanoma.

Kai Staliną ištiko širdies smūgis, apsauga bijojo kviesti gydytojus. Demokratinėje šalyje vadovui iškart būtų suteikta pati geriausia pagalba. Veikiausiai jis dar būtų gyvenęs.

– Ar Sovietų valdžios pareigūnams baimę kėlė ir lietuvių partizanai?

– Be abejo, tai buvo didžiulė rakštis. Ilgą laiką po kaimą pareigūnai nepatruliavo. Valdžia buvo įsitvirtinusi tik miestuose.

– Kai skaitau apie partizanus, pastebiu savyje giliai tūnantį įsitikinimą, kad jie yra banditai. Ar taip yra dėl to, kad vaikystėje buvau veikiama sovietinės propagandos?

– Nieko nuostabaus, juk penkiasdešimt metų buvo kuriamas toks vaizdinys.

Partizaninis karas gimsta tik ten, kur visuomenė palaiko. O Lietuvos visuomenė iš tikrųjų palaikė partizanus. Geriausias įrodymas yra dainos. Dainavo žmonės, minėdami partizanų vadus, o apie „stribus“ kurtos pajuokiančios dainelės.

Taigi, jei nori sunaikinti partizanus, turi juos „atkirsti“ nuo palaikančios visuomenės. Dabar žinome, kad buvo apsimetėlių „partizanų“, kurie sušaudydavo nekaltus žmones. Būdavo ir užverbuotų partizanų, kuriems skiriama užduotis ką nors nužudyti.

Vienas iš tokių atvejų buvo Dzūkijoje, netoli Gerdašių. Puikiai pamenu, kai vaikystėje buvo kalbama: „Ten tai blogai partizanai padarė, ten iššaudytos šeimos“. Vėliau „Naujajame židinyje – Aiduose“ perskaičiau straipsnį apie tų apylinkių partizanų kovas. Ten buvo pateikti dokumentai, kurie parodo, kad šaudė „perverbuoti“ partizanai. Negana to, žudikai dar buvo ir nubausti – vienas gavo dešimtį, o kitas – septynerius metus lagerio.

– Ar būdavo atvejų, kai ir „tikri“ partizanai nužudo nieko dėtus žmones?

– Štai čia istorikai turi užduotį atidžiai ištirti, kiek į tas partizanams priskiriamas žudynes buvo įsivėlęs NVKD. Tai buvo velnio žaidimas. Būdavo, kad NKVD suima partizanų ryšininką, o paskui paleidžia. Partizanams iškart kyla įtarimas – gal jis išdavė.

Kita iš dokumentų žinoma istorija. 1944 metais buvo užverbuotas vienas asmuo. Jis parašė – turbūt priverstas – pasižadėjimą, kad bendradarbiaus. Toliau rašoma, kad agentas jokių žinių neteikia, į susitikimus neateina, jo rasti neįmanoma. Kai NKVD sužinojo, jog jis pasitraukė į miškus, sugalvojo paprastą kombinaciją. Per vieną mūšį partizanai „netyčia“ rado dokumentą – pasižadėjimą bendradarbiauti. Tada įvykdė jam karo lauko teismą.

Šiuo atveju yra tiesa, kad nekaltą žmogų sušaudė partizanai. Bet kam dėl nužudymo krenta kaltė?

– O kaip su „liaudies gynėjais“, kurie liaudyje vadinti stribais? Kokia buvo jų funkcija?

– „Liaudies gynėjais“ dažniausiai tapdavo žmonės, turintys sadistinių polinkių. Jie mėgavosi, kad valdžia leidžia daryti ką nori – gali nušauti ir už tai nereikės atsakyti. Todėl eidavo po kaimus ir plėšdavo gyventojus – reikalaudavo maisto, batų, drabužių. Į partizanų slėptuves be NKVD ir kariuomenės jie neidavo. Visas jų darbas buvo terorizuoti žmones. Šitą svarbu prisiminti – „stribai“ nužudė šimtus – gal net tūkstančius kartų daugiau žmonių negu partizanai.

– Mane šokiravo Vytauto V. Landsbergio spektaklis „Bunkeris“, kuriame kalbama apie partizanus išdavusį poetą – taigi, Kostą Kubilinską. Ar buvo daugiau tokių atvejų, kai menininkai pasirenka išduoti vardan meno?

– Kostas Kubilinskas man yra pats baisiausias lietuvis – kaip žmogus XX amžiuje, o gal net ir per visą Lietuvos istoriją. Kodėl? Skaičiau jo pranešimus. Pirma – jis apie save rašo trečiuoju asmeniu, taigi, atsiriboja nuo to žmogaus, kuris ėjo pas partizanus ir juos išdavė.

Jis išgyvena, kad jį siunčia pas partizanus, nes Rašytojų Sąjunga pradeda jį įtarinėti, kad gal jis yra susijęs su partizanais. Vienintelis jo rūpestis – kaip tai atsilieps jo tolimesnei karjerai, jei jis tarp sovietinių rašytojų bus žinomas kaip partizanų rėmėjas. Jam eilėraštis svarbiau už žmogaus gyvybę. Toks požiūris mane labai sukrėtė.

– Žmonės ilgai gyveno viltimi, kad padės Vakarai. Ar Vakarų vyriausybės bent jau turėjo ketinimų padėti Lietuvos partizanams?

– Nereikia pamiršti, kad Sovietų Sąjunga buvo sąjungininkė. Tiekti ginklus partizanams būtų tas pats, kas paskelbti karą. Visa Europa buvo nustekenta. Sovietų Sąjunga turėjo stiprią kariuomenę ir grėsmė, kad ji gali judėti į Vakarus, buvo reali.

Tiesa, Amerikos ir Didžiosios Britanijos žvalgybos pasiuntė desantus į Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kartu su jais vyko partizanas Juozas Lukša – Daumantas. Tik dabar, kai atveriami archyvai, paaiškėjo, kad beveik apie visas operacijas žinojo NKVD. Sovietų Sąjunga turėjo šnipų Didžiosios Britanijos žvalgyboje.

Viltis, kad padės Vakarai, atsirado iš įsitikinimo, kad tuoj prasidės naujas karas. Partizanai manė, kad reikia tiesiog atsilaikyti, parodyti, kad nepritariame Sovietų okupacijai, o tada situacija pasikeis. Tokios žinios skleidimas taip pat buvo būdas atgrasyti lietuvius, kad nesusiteptų, kolaboruodami su sovietais.

– Ar teigtumėte, kad partizanams pavyko parodyti, kad nepritariame?

– Taip. Neteisingai galvojama, kad partizanai pralaimėjo. Iš tiesų jie laimėjo, nes mes esame laisvi. Partizanų kova yra laimėta kova. O ką pasiekė „stribai“ ir NKVD-istai?


Ginta Gaivenytė
kultura.lrytas.lt

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(49)
(7)
(42)

Komentarai (62)