Kodėl krenta raketos? Dvi priežastys  (0)

Dar vieno kosminio aparato praradimas, o dar tokiu laiku, kai valstybės vadovai stengiasi maksimaliai išnaudoti laiką galimybių demonstravimui, galėtų atrodyti neeiliniu įvykiu, jei panašūs nemalonumai nebūtų tapę rutina. Žinoma, nereikia bandyti aiškinti vienos ar kitos srities profesionalams, kaip jiems reikia gyventi ir dirbti, tačiau Rusijos kosmonautikos krizės gylis leidžia pažymėti ne vieną akivaizdžią problemą, kurios pastaraisiais metais tik gilėja.


N.B. Straipsnis publikuotas prieš mėnesį, tad pastarieji, Proton-M programą pabaigę, raketų sudužimai straipsniui įtakos nepadarė ir į jį galima žiūrėti kaip į akyse besipildančią pranašystę.

Pirmiausia į akis krenta organizacinis klausimas – tiksliau, išsyk du klausimai.

Novatoriškose, pirmaujančiose šakose itin svarbi vadovo kompetencija. Kosminėje sferoje iš pat pradžių vyko mokyklų ir krypčių konkurencija, ir kosmoso agentūros vadovas (SSRS laikais – Bendrosios mašinų gamybos ministerijos) vaidino ypatingą vaidmenį. Nuo 7-ojo XX a. dešimtmečio šakai vadovavo iškilūs praktikai – nuo Sergejaus Afanasjevo iki Olego Šiškino ir Jurijaus Koptevo. Dauguma buvo baigę MVTU ar kitas technines aukštąsias mokyklas; visi praėję ilgą kelią profesionalioje aplinkoje; niekas neturėjo karinių laipsnių. Ir sovietinė kosmonautika buvo gan pažangi, o ir rusiška dešimtajame dešimtmetyje visai nenustojo dirbti.

Naujajame tūkstantmetyje viskas pakito: sritimi užsiėmė kariškiai su didelėmis žvaigždėmis antpečiuose, pasiekimų smarkiai sumažėjo (turiu omeny kosmonautikos pasiekimus, ne valdininkų). Vladimiras Popovkinas per kurio porą vadovavimo metų Roskosmose įvyko septynios avarijos, tuo pat metu išsitarnavo iki armijos generolo, tačiau daktaro disertaciją apsigynė tik būdamas poste. Nusivylus kariškiais, pasiunčiami ekonomistai ir finansininkai – Igoris Komarovas ir Andrejus Klepačas, bet efekto kol kas nesimato. Tuo tarpu, jei pažvelgtume, pavyzdžiui, į JAV patirtį, tai NASA jau šešerius metus vadovauja Charlesas Boldenas, kurio visas gyvenimas susijęs su aviacija ir kosmonautika: o konkrečiau, jo aktyve keturi skrydžiai į kosmosą, iš kurių du – kaip ekipažo vado. Jei, kaip jis žadėjo, nuo 2017 metų JAV atnaujins pilotuojamų erdvėlaivių programą, bus galima kalbėti apie visišką majoro aviatoriaus, kariavusio Vietname, pergalę prieš parketinius generolus pulkininkus iš Roskosmoso.

Tuo pa­čiu svar­bu pa­mi­nė­ti, kad bet ku­ri or­ga­ni­za­ci­ja tu­ri vys­ty­tis pa­gal sa­vo vi­di­nę lo­gi­ką. SSRS ir Rusi­jo­je tai vyko iki 1999 me­tų, kai pra­si­dė­jo nuo­la­ti­nės re­or­ga­ni­za­ci­jos. 1999 me­tais Ru­si­jos kos­mo­so agen­tū­ra ta­po Ros­avia­kos­mo­su, 2004 m. pa­vir­to Fe­de­ra­li­ne kos­mo­so agen­tū­ra, 2012 m. pa­ban­dy­ta trans­for­muo­ti ją į vals­ty­bi­nę kor­po­ra­ci­ją, kas dez­org­an­iz­avo visą dar­bą, ta­čiau ban­dy­mas taip ir ne­bu­vo baig­tas, 2015 m. vals­ty­bi­nė kor­po­ra­ci­ja vis­gi bu­vo su­kur­ta. Šios ūkio ša­kos vi­du­je įvy­ko ne­sus­kai­to­ma gau­sy­bė re­or­ga­ni­za­ci­jų, nes jos vyks­ta prak­tiš­kai nuo­la­tos. Da­bar kal­ba­ma, kad vals­ty­bi­nės kor­po­ra­ci­jos su vi­so­mis su­si­ju­sio­mis įmo­nė­mis ir struk­tū­ri­niais vie­ne­tais kū­ri­mas baig­sis tik 2017 m., jei iki to lai­ko ne­pra­si­dės nau­ja biu­ro­kra­ti­nė su­maiš­tis.

Mano nuomone, profesionalų technikų išstūmimas iš kosmoso srities vadovavimo ir nuolatinė valdymo restruktūrizacija yra pirmoji mūsų kosminio akligatvio priežastis.

Antroji priežastis ne organizacinė, o ekonominė.

Kosmonautika visada buvo prestižo reikalas, taigi nuostolingas. Savo laiku pinigų niekas neskaičiavo: 1966 m. NASA biudžetas sudarė 4,41% visų federalinių išlaidų (dabar – 0,49%). Po Šaltojo karo prestižiškumas išnyko ir kosmonautika tapo vienu iš ekonomikos sektorių. Rusijoje to nesuprato ir nesupranta. Mums svarbiau nugabenti į orbitą Pergalės vėliavos kopiją, o, tarkime, apie RSCC kompanijai priklausiusio paties moderniausio ryšių palydovo AM4R praradimą visi iškart pamiršo. Raketos nešėjo „Proton-M“ kaina nuo 2001 iki 2014 metų išaugo nuo 250 milijonų iki beveik 1600 milijonų rublių, ir tai niekieno neglumina. Iš 48 GLONASS sistemos palydovų, keliamų nuo 2004-ųjų, šeši prarasti starto metu, o 18 jau sugedo, kai tuo tarpu seniausias amerikiečių GPS palydovas veikia nuo 1993 metų. Dabar tokie populistai kaip Dmitrijus Rogozinas kalba apie importo pakeitimą, tačiau Rusijos gamybos prietaisai ir moduliai sudaro apie 30% kosminių aparatų komponentų, užtat dėl jų įvyksta dauguma gedimų ir sutrikimų.

Ko­­dėl tai vyks­­ta? At­sa­ky­mas aki­vaiz­dus – sri­ty­je su­nai­kin­ta kon­ku­ren­ci­ja. Net­gi so­vie­ti­nė­je kos­mo­nau­ti­ko­je tar­pu­sa­vy­je kon­ku­ra­vo kons­truk­to­rių biu­rai, o to­je pa­čio­je Ame­ri­ko­je dau­gu­mą NASA už­sa­ky­mų at­lie­ka ko­mer­ci­nės kom­pa­ni­jos. Da­bar JAV nau­jos pri­va­čios fir­mos, to­kios, kaip SpaceX, ei­na į rin­ką su nau­jo­viš­ko­mis kon­cep­ci­jo­mis ir pra­de­da vi­siš­kai ko­mer­ci­nį kos­mo­so įsi­sa­vi­ni­mą – tuo tar­pu Ru­si­jo­je už­si­ima­ma dau­giau nei de­vy­nias­de­šim­ties Ros­kos­mo­so įmo­nių ap­jun­gi­mu į vie­nin­gą vals­ty­bi­nę kom­pa­ni­ją. Ma­no nuo­mo­ne, tai ab­so­liu­čiai ne­pro­duk­ty­vus ke­lias, at­ve­sian­tis prie at­si­sa­kan­čios dir­bti rin­kos są­ly­go­mis pr­mo­nės sri­ties kra­cho.

Antirinkinė logika persmelkė visą Rusijos kosmonautiką – kai pasaulyje ieškoma ekonomiškesnių kosminių startų technologijų (tokių, kaip paleidimai iš ekvatoriaus platumų jūrų), mes statome naują kosmodromą 6° šiauriau Baikonuro (kas reiškia mažesnį galimą pakelti naudingą krovinį) ir už 5000 kilometrų nuo pagrindinių raketų ir palydovų gamybos ir surinkimo aikštelių; Vostočnyj (Rytinis) atsieis ne mažiau, nei 492 mlrd rublių 2010 m. kainomis, kai Baikonuro nuoma per pastaruosius 10 metų mums atsiėjo 1,27 mlrd dolerių (49 milijardus rublių), o tai reiškia, kad išlaidos atsipirks per 95 metus. Į rusiškąjį kosmosą galima dėti kiek nori pinigų, bet rezultatas nebus akivaizdus (suprantama, jei neskaičiuosime neišvengiamai atsirasiančių).

Dabar pasaulyje tęsiasi amerikietiško ir sovietinio kosmoso srities organizavimo modelių priešprieša. Amerikietiškasis tampa vis labiau rinkos, mažina valstybinį finansavimą ir užtikrina privačių lėšų pritraukimą. Sovietinis perimtas Kinijoje, sparčiai besivejančioje lyderius, išsaugant gerai suderintą centralizuotą srities struktūrą ir tobulėjant technologiškai. O štai Rusijoje išsivystė nelyginant planinės biurokratinės ir sistemos bei atskirų struktūrinių padalinių komercializacijos simbiozė, blokuojanti vystymąsi, kas, savo ruožtu, lemia organizacinę ir valdymo betvarkę.

Nors kol kas Rusija išlaiko kiekybinę persvarą kosmose (2014 m. įvykdyti 32 orbitiniai startai, palyginus su 23 JAV ir 16 Kinijos), tačiau perspektyvos lieka miglotos. Einame keliu kurį nusibrėžėme sau prieš 30 metų. Sojuzai“ ir Protonai“ skraido nuo septintojo dešimtmečio, o nauji projektai realizuojami itin lėtai. Raketos „Rusj-M“ programa uždaryta, o pirmasis „Angaros“ startas su naudingu kroviniu planuojamas 2017 m. Tuo tarpu pasaulyje kaip tik šio šimtmečio pirmojo ir antrojo dešimtmečio sandūroje visa kosmoso pramonės organizavimo koncepcija ėmė radikaliai keistis. Ar sugebės Rusija išlikti bendrame sraute ar atsidurs savotiškame kosminiame akligatvyje? Nors kai kas mano, kad „Rusijai buvo skirta tapti didžia kosmine valstybe nuo pačios valstybingumo pradžios“ ir kad po penkiolikos metų pradėsime Mėnulio kolonizaciją, o nuo ten netoli ir iki Marso bei kitų Saulės sistemos objektų, aš kol kas neregiu rimto pagrindo optimizmui.


Владислав Иноземцев
Ekonomikos mokslų daktaras, postindustrinės visuomenės tyrimų centro direktorius


slon.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(24)
(3)
(21)

Komentarai (0)

Visi šio ciklo įrašai