Neįtikėtinos smegenys: kur dingsta mūsų prisiminimai?  (0)

Žmogaus smegenys – tikrų tikriausiais gamtos stebuklas. Mūsų atveju tai – atrodytų, beribė biblioteka, kurios lentynos pripildytos brangiausių atsiminimų iš mūsų ankstesnio gyvenimo. Bet ar tikrai ta biblioteka beribė?

Atsakymas yra labai aiškus – „NE“. Mat smegenys – už kompiuterį kur kas sudėtingesnis biologinis mechanizmas. Žurnale „Nature Neuroscience“ šiemet publikuotas straipsnis parodo, kad nauji prisiminimai smegenyse ne grūdami į tą pačią erdvę prie senųjų, bet kartais senuosius atsiminimus pakeičia, juos ištrina ir suformuoja naujus, rašo theconversation.com.

Ankstesniais elgsenos tyrimais nustatyta, kad naujos informacijos įsisavinimas gali sukelti senos užmiršimą. Tačiau šio tyrimo metu mokslininkai smegenų vaizdinimo priemonėmis pirmąkart pademonstravo, kaip vyksta šis procesas.

Mokslinio darbo autoriai nusprendė patikrinti, kas nutinka smegenyse kuomet mes bandome prisiminti informaciją, kuri yra labai panaši į mums jau žinomą. Tai yra svarbu, nes labai tikėtina, kad panaši informacija kirsis su turimomis „pasenusiomis“ žiniomis, bereikalingai užimančiomis „vietą smegenyse“.

Taigi, mokslininkai tikrino, kaip keičiasi smegenų aktyvumas, kuomet bandome iš atminties „atgaminti“ ką nors labai konkretaus ir tuo pačiu metu bandant įsiminti labai panašią (konkuruojančią) informaciją. Tyrimo dalyviams buvo paaiškinta, kaip susieti vieną konkretų žodį (tarkime, „smėlis“) su dviem skirtingais vaizdais – tokiais, kaip, tarkime Marilyn Monroe ir skrybėle.

Nustatyta, kad dažniau „atgaminant“ vieną prisiminimą, su juo siejamas smegenų aktyvumas didėjo. Tuo tarpu konkuruojančio prisiminimo smegenų aktyvumas tuo pačiu metu silpnėjo. Efektas stipriausiai pasireiškė tokiose smegenų srityse, kaip kaktinė smegenų žievė, o ne pagrindinėse „atminties saugojimo“ srityse smegenų viduryje, pavyzdžiui, hipokampe, kurio pažeidimai tradiciškai siejami su atminties praradimu.

Kaktinė smegenų sritis dalyvauja įvairiuose sudėtinguose kognityviniuose procesuose – planavime, sprendimų priėmime, selektyviame prisiminimų atgaminime. Išsamūs tyrimai rodo, kad ši smegenų dalis atgaminant specifinius prisiminimus bendradarbiauja su hipokampu.

Ir jeigu, pasitelkus kompiuterio analogiją, hipokampą būtų galima pavadinti paieškos varikliu, tai kaktinė smegenų žievė yra filtras, nustatantis, kurie prisiminimai yra svarbiausi. Tai suteikia pagrindo manyti, kad vien informacijos saugojimas nėra pakankamas, kad atmintis būtų gera. Smegenys turi gebėti atgaminti tinkamą informaciją be panašios konkuruojančios, tačiau neteisingos ar netinkamos informacijos triukšmo.

Gera pamiršti

Tiesą sakant, kasdieniame gyvenime užmiršimo procesas pasižymi labai akivaizdžiais privalumais. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad pametėte banko kortelę (arba ji liovėsi galioti) ir gavote naują kortelę su nauju PIN kodu. Šios srities tyrimai rodo, kad kaskart naudojantis nauju PIN kodu, palengva užmirštate senąjį. Šis procesas palengvina svarbios informacijos atgaminimą, netrikdant seniems, nebereikšmingiems prisiminimams.

Daugelis mūsų tikriausiai yra pažįstami su susierzinimu, kai seni prisiminimai maišosi su naujais. Štai pavyzdžiui pabandykite prisiminti, kur palikote savo automobilį stovėjimo aikštelėje, kurioje jūsų stovėjimo vieta nėra pastovi. Tokia atmintis (kai bandote prisiminti naują, bet panašią informaciją) yra itin jautri senų prisiminimų trikdžiams.

Kai gauname naujos informacijos, smegenys bando automatiškai susieti ją su jau turima informaciją taikant asociacijas. O kai informaciją atgaminame, prisimename ne tik pageidaujamą ir susijusią, bet ir nebereikšmingą informaciją.

Didžioji ankstesnių tyrimų dalis daugiausiai dėmesio skyrė tam, kaip mes naują informaciją išmokstame ir prisimename, tačiau dabar vis daugiau dėmesio skiriama procesui, kurio metu mes užmirštame, nes tai mūsų smegenų veiklai ne mažiau svarbu.

Geros atminties prakeiksmas

Labai nedidelis žmonių kiekis pasižymi gebėjimu labai aiškiai prisiminti beveik kiekvieną jų gyvenimo smulkmeną – jiems būdingas hipertimezinis sindromas. Pavyzdžiui, pasakius jiems datą jie pasakys, kur tą konkrečią dieną buvo ir ką veikė. Ir nors kai kuriems tai gali pasirodyti kaip dievo dovana, iš tikrųjų žmonėms hipertimezija yra neįtikėtinai didelė gyvenimo našta.

Kai kurie žmonės, kuriems būdingas šis sindromas, teigia, kad nesugeba galvoti apie dabartį ar ateitį, nes jaučiasi nuolat gyveną praeityje, jie būna tarsi įstrigę prisiminimuose. Ir tikriausiai visiems mums būtų taip pat, jeigu smegenyse nebūtų mechanizmo, kuris nebereikalingą, neaktualią informaciją pakeistų naujais prisiminimais. Smegenys iš tiesų prisipildytų.

Kita vertus, egzistuoja ir priešingas reiškinys, vadinamas „pagreitintu ilgalaikės atminties praradimu“. Jis būdingas pacientams, sergantiems epilepsija ar patyrusiems insultą. Kaip aiškėja iš apibrėžimo, tokie žmonės naujai įgytas žinias pamiršta kur kas greičiau nei įprastai – kartais per kelias valandas.

Manoma, kad toks sutrikimas sietinas su negebėjimu „konsoliduoti“ prisiminimus, t. y., perkelti juos iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę. Tačiau šis procesas ir jo svarba užmiršimui dar yra menkai ištyrinėti.

Bet už tai esamų tyrimų duomenys aiškiai rodo, kad atsiminimas ir užmiršimas – tai tos pačios monetos dvi pusės. Tam tikra prasme užmiršimas yra mūsų smegenų naudojamas būdas rūšiuoti prisiminimus taip, kad patys svarbiausi būtų visuomet parengti atgaminimui. Gali būti, kad įprastas užmiršimas netgi yra apsauginis „vožtuvas“, neleidžiantis mūsų smegenų perpildyti informacija.

Aut. teisės: delfi.lt

(25)
(0)
(25)

Komentarai (0)