18 pavojingiausių pasaulio ugnikalnių (Video)  (0)

Ugnikalnių užsiveržimai jau ištisus milijardus metų formuoja Žemės paviršių ir kartais gerokai pakeičia istorijos kryptį. Išsiveržti ugnikalnis gali be jokio įspėjimo, o pasekmės gali būti katastrofiškos.

1996 metais viena stipriausių pasaulyje vulkanologų grupių nustatė arti dviejų dešimčių ugnikalnių, kurie yra verti ypatingo dėmesio, nes istorijos eigoje jau yra parodę savo galią, be to, greta jų įsikūrę miestai ar tankiai apgyvendintos teritorijos – jų išsiveržimas artimiausioje ateityje galėtų reikšti labai didelę bėdą. Nemaža šių ugnikalnių dalis ir šiandien yra aktyvi.

Mauna Loa – aktyvus ugnikalnis Havajų didžiojoje saloje – dažnai yra vadinamas didžiausiu antžeminiu ugnikalniu Žemėje. Jo tūris – net 75 tūkst. kubinių kilometrų. Dėl savo formos Mauna Loa dažnai vadinamas skydiniu ugnikalniu. Paskutinį kartą jis išsiveržė 1948 metais – tada lava išsiliejo per šiaurės rytų šlaitą. Nors šio ugnikalnio pastarųjų laikų išsiveržimai yra sudeginę kelis kaimus, žmonių aukų nebuvo.


Luzono saloje esantis Taalo ugnikalnis yra antras pagal aktyvumą ugnikalnis Filipinuose. Praeityje buvo keli stiprūs jo išsiveržimai – per išsiveržimą 1911 metais žuvo daugiau nei 1300 žmonių, sunaikinti namai, sudeginti naminiai gyvūnai. Paskutinis jo išsiveržimas vyko 1977 metais.

Tenerifę, didžiausią Kanarų salyno salą, karūnuoja Pico de Teide ugnikalnis. 3717 metrų aukščio virš jūros lygio kalnas yra pati aukščiausia viršūnė Atlanto vandenyne. Nuo salos apgyvendinimo 1402 metais ugnikalnis buvo išsiveržęs ne kartą – paskutinis toks įvykis buvo 1909 metais.


Colima ugnikalnis priklauso visai ugnikalnių grandinei, kurioje yra Volcán de Colima, Nevado de Colima ir El Cantaro, Colima yra pats aktyviausias Meksikos ugnikalnis besiveržiantis nuo 1998 metų ir iki šių dienų besispjaudantis lava.


Avačinskio ugnikalnis yra aktyvus stratougnikalnis. Tai reiškia, kad jis sudarytas iš besikaitaliojančių lavos ir pelenų sluoksnių. Jis yra Kamčiatkos pusiasalyje Rusijos rytinėje dalyje. Paskutinis jo išsiveržimas įvyko 2008 metais. Ant Avačinskio ugnikalnio pelenų ir lavos (išmestų prieš 30 000-40 000 metų) pastatytas visas Petropavlovsko miestas. Mokslininkai svarsto, kad nereikėtų atmesti galimybės, kad panašaus stiprumo išsiveržimas galėtų įvykti ir ateityje.

Galeras ugnikalnis taip pat priskiriamas stratougnikalniams. Jis yra netoli Kolumbijos miesto Pasto. Paskutinį kartą Galeras veržėsi 2012-2013 metais. 1993 metų išsiveržimo metu žuvo 9 žmonės, iš kurių 6 buvo mokslininkai, tuo metu tyrę dujas ugnikalnio krateryje.


Vezuvijaus kalnas yra aktyvus stratougnikalnis Neapolio įlankoje, Italijoje. Labiausiai jis garsėja 79 m. e. metais įvykusiu išsiveržimu, kuris po karštų pelenų sluoksniu palaido visą Pompėją ir kelis gretimsu miestelius. Nuo to laiko Vezuvijus buvo išsiveržęs dar kelias dešimtis kartų – paskutinį kartą 1944 metais. Mokslininkų teigimu, neabejotina, kad jis ir ateityje nenurims.

Etnos kalnas – aktyvus stratougnikalnis Sicilijos salos rytinėje pakrantėje. Jis yra 3329 metrų aukščio – pats aukščiausias aktyvus ugnikalnis žemyninėje Europoje. Paskutinis šio ugnikalnio išsiveržimas prasidėjo 2013 metais. Kada jis baigsis – nežinia: Etna iki šiol spjaudosi.

Merapi kalnas, kurio pavadinimas, išvertus iš indoneziečių kalbos būtų Ugnies kalnas, yra ties Indonezijos regionų – Centrinės Javos ir Jogjakartos – pasieniu. Nuo 1548 metų šio ugnikalnio išsiveržimai yra ganėtinai įprastiniai, reguliarūs įvykiai. Paskutinis jų vyko 2014 metų kovą-balandį.


Nyiragongo kalnas – aktyvus stratougnikalnis, esantis Virungos kalnuose Kongo demokratinėje respublikoje. Prie jo įsikūręs Gomos miestas. Išsiveržimai 1977 ir 2002 metais nusinešė apie 70 ir 147 žmonių gyvybių atitinkamai.

Vašingono valstijoje esantis Rainierio kanas – pats aukščiausias kalnas Kaskados grandinėje. Jo aukštis – 4392 metrai. Paskutinis jo išsvieržimas įvyko 1894 metais. Kito išsiveržimo metu jis gali kelti grėsmę žmonėms, gyvenantiems aplinkinėse teritorijose ar besilankantiems Rainierio nacionaliniame parke.

Unzeno kalnas priklauso aktyvių stratougnikalnių grupei, esančiai netoli Šimabaros miesto Kiusiu saloje Japonijoje. 1792 metais vienas iš jo lavos kupolų įgriuvo ir sukėlė cunamį, nusinešusį 15 000 gyvybių. Beveik 200 metų po to ugnikalnis snaudė, bet 1990-1995 metais įvyko kol kas paskutinis jo išsiveržimas.


Sakurajima yra kitas aktyvus ugnikalnis Kiusiu saloje, kadaise pats buvęs atskira sala. 1914 metais įvykęs išsiveržimas ugnikalnį sujungė su Osumi pusiasaliu. Nuo 1955 metų jo išsiveržimai beveik nesiliauja.


Santa Marijos kalnas – 3771 m aukščio stratougnikalnis, esantis Gvatemaloje. Jį sudaro pelenų, lavos ir uolienų sluoksniai. 1902 metų išsiveržimo metu jis sukėlė tikrą chaosą Gvatemalos pietvakarinėje dalyje. 1922 metais jis vėl prabudo ir nuo to laiko nenurimsta.


Santorini – Graikijai priklausanti sala Egėjo jūroje. Sala yra ugnikalnio kalderos liekanos. Kaldera susiformuoja tada, kai dėl išsiveržimo kraterio vidus įgriūva. Katastrofiškas išsiveržimas, paskandinęs dalį salos ir sukūręs dabartinį įlankos vaizdą (manoma, kad pats didžiausias istorijoje užfiksuotas ugnikalnio išsiveržimas Europoje) įvyko 1620 m. p. m. e.

Ulavuno ugnikalnis – vienas aktyviausių Naujosios Britanijos saloje Papua Naujojoje Gvinėjoje. Ir vienas aukščiausių (2316 m). paskutinis jo išsiveržimas įvyko 2013 metais.


Aut. teisės: delfi.lt

(12)
(1)
(11)

Komentarai (0)