Kiek kainuoja vieneriems metams atitolinti mirtį?  (0)

Visi be išimties norėtų kuo įmanoma labiau atitolinti mirtį, tačiau kokia kaina už ilgesnį gyvenimą jau atrodytų per didelė? „BBC Future“ nagrinėja bandymus tiksliai įvardyti ilgesnio gyvenimo kainą ir leidžiasi ieškoti argumentų, kodėl kartais neverta šiam tikslui leisti didžiulės sumos pinigų.

Gyvenimas - dovana, kurią įvertinti pinigais atrodo neįmanoma misija. Kokia suma galėtumėte įvertinti vienerius metus šioje Žemėje? Juk gyvenimas idealiu atveju neturėtų būti siejamas su pinigų sąvoka.

Nepaisant to, sveikatos priežiūros institucijos visame pasaulyje sprendžia šį klausimą ir daro tai labai imtai. Institucijos vis mažina išlaidas sunkiai sergantiems ir mirštantiems ligoniams, o kas kartą pasirodžius naujiems vaistams sprendžia itin rimtą dilemą: ar tie keli papildomi mėnesiai ar metai bus verti tiems vaistams išleistų pinigų? Galbūt už šias lėšas galima nuveikti ką nors prasmingesnio?

Niekas nedrįstų ginčytis: už tai, kad mūsų mylimi žmonės ilgiau pabūtų su mumis, greičiausiai nepagailėtumėme nieko. Nepaisant to, intensyviosios terapijos gydytojas ir etikos specialistas iš Oksfordo Ueriho praktinės etikos centro Dominicas Wilkinsonas neseniai parašė provokuojantį straipsnį, kuriame meta iššūkį šiems teiginiams ir atvirai klausia, kiek visgi sutiktumėme mokėti už galimybę gyventi ilgiau.

Suintriguota „BBC Future“ redakcija paskambino straipsnio autoriui ir paprašė detaliau papasakoti, kaip tiksliai šiuo metu skaičiuojama gyvenimo kaina. Remdamiesi tokiais skaičiavimais, sveikatos apsaugos pareigūnai, turėdami savotišką teorinį pagrindą, gali vertinti, ar vaistų kaina nėra per didelė jų sukuriamai vertei.

Remiantis Jungtinės Karalystės specialistų rekomendacijomis, vieneri papildomi puikios sveikatos metai kainuoja nuo 20 iki 30 tūkst. svarų (27-41 tūkst. Eur). Taigi vaistas, kuris pagal kokybiškų gyvenimo metų (QALY) matą surenka vos 0,5 balo, būtų vertas tik nuo 10 iki 15 tūkst. svarų (13-20 tūkst. Eur).

Tai neišvengiamai reiškia, kad kai kuriuos vaistus Nacionalinė sveikatos tarnyba atmes, nes jie paprasčiausiai per brangūs: pavyzdžiui, vaistas nuo krūties vėžio „Kadycla“ gyvenimą už 95 tūkst. svarų (131 tūkst. Eur) prailgina vos pusmečiu. Net jeigu per tuos pusę metų gyvenimo kokybė ir prilygsta sveiko žmogaus savijautai, suma vis tiek drastiškai viršija limitą (kiti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai gali vadovautis kitais atrankos kriterijais, tačiau vis tiek privalo vienaip ar kitaip įvertinti išlaidų ir gaunamos naudos santykį – ir tik tada sutikti finansuoti gydymą).

Aktyvistai tvirtina, kad farmacijos bendrovės privalo mažinti tokio gydymo kainą, o sveikatos priežiūros institucijos – daugiau investuoti į vaistus, kurie mirtinai sergantiems pacientams padėtų pelnyti dar šiek tiek brangaus laiko.

Atsižvelgus į šiuos stiprius ir emociniu požiūriu nenuginčijamus argumentus, Jungtinėje Karalystėje neseniai imta svarstyti galimybė padidinti sumos mirtinai sergantiems ligoniams lubas – iki 80 tūkst. svarų (110 tūkst. Eur) už kiekvienus papildomus „kokybiško gyvenimo metus“.

D.Wilkinsono teigimu, šis požiūris visiškai suprantamas – tų pačių tikslų siekia tiek gydytojai, tiek patys pacientai. „Pacientais besirūpinantys gydytojai, kuriuos palaikyti ligonius skatina darbo etika, neretai sako „Žinau, kad tai labai brangu, bet mano pagrindinė užduotis – padėti pacientui“, – teigia straipsnio autorius.

Neišvengiama auka – faktas, kad šie pinigai bus apimti iš kitų sveikatos priežiūros sričių, pavyzdžiui, bus apkarpytos lėšos psichinės sveikatos paslaugoms ar bus skirtas mažesnis finansavimas asmenims su negalia. Kitaip tariant, bus aukojamos paslaugos, taip pat galinčios pagerinti konkrečių pacientų grupių gyvenimo kokybę.

Nejaugi verta iškeisti vieno žmogaus viso gyvenimo kokybę į kelis kokybiškus paskutinius kito asmens gyvenimo mėnesius? Priimant tokius nevienareikšmius sprendimus, labai svarbu atsižvelgti ir į visuomenės nuomonę. Nors ir peršasi pirminė išvada, kad žmonės sutiktų mokėti didžiules sumas už papildomus kelis kokybiško gyvenimo metus, neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad tikrai ne visi nepagailėtų didžiulių sumų už šiek tiek ilgesnį buvimą šioje žemėje.

D.Wilkinsonas pabrėžia, kad detalus Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 4 tūkst. žmonių, labai aiškiai viską sudėliojo į vietas – paaiškėjo, kad britai nesijaučia gerai mirtinai sergantiems žmonėms itin brangiai suteikdami progą pagyventi šiek tiek ilgiau ir atimdami kokybiško gyvenimo perspektyvas iš kitų.

Galbūt labiausiai stebina ne šio, o Singapūre atlikto tyrimo rezultatai. Viešosios nuomonės ekspertai apklausė garbaus amžiaus, tačiau puikios sveikatos žmones, ir tuos, kurie serga paskutine vėžio stadija. „Paaiškėjo neįtikėtinas dalykas: mirtinai sergantys žmonės buvo pasirengę mokėti didžiules sumas pinigų, bet ne už kelis papildomus gyvenimo mėnesius, o už slaugą ir galimybę ramiai numirti namuose“, – pabrėžia D. Wilkinsonas.

Vidutiniškai apklausoje dalyvavę asmenys sutinka už gydymą, kurie jų gyvenimą prailgintų metais, mokėti 5 tūkst. svarų (6,9 tūkst. Eur). Nepaisant to, kone dvigubai didesnę sumą – 10 tūkst. svarų (13,8 tūkst. Eur) – jie pasirengę pakloti už geresnę slaugą, kuri suteiktų sąlygas oriai ir patogiai numirti namuose, o ne ligoninėje.

„Šio tyrimo rezultatai buvo tarsi gaivaus oro gūsis priimant tokius sudėtingus sprendimus“, – pabrėžia straipsnio autorius. Akivaizdu, kad net ir šie tyrimai nepateikia tikslaus atsakymo. Sunku pasakyti, ar toks požiūris priimtinas skirtingiems žmonėms iš skirtingų kultūrų, susiduriančių su įvairiomis ligomis. Taip pat svarbūs ir klausimai, ar galima kliautis tokiais skaičiavimais kaip papildomų kokybiškų gyvenimo metų kaina, ir kaip tiksliai įvertinti vieno ar kito gydymo potencialą.

Nepaisant to, anot D. Wilkinsono, kaip ir ten bebūtų, kiekvienas sprendimas skirti pinigų gyvenimo trukmės ilginimui turi būti priimtas itin atsakingai ir po ilgų svarstymų. „Nors noras mirtinai sergantiems pacientams pirkti brangesnius vaistus ir pateisinamas, nemanau, kad jis atspindi bendrą visuomenės nuomonę tokių pacientų likimo klausimu. Lygiai taip pat neaišku, ar toks sprendimas teisingas etiniu požiūriu“, – samprotauja D.Wilkinsonas.

Žmonėms sparčiai senstant, sveikatos priežiūros paslaugos tobulėja ir brangsta, tad nieko keisto, kad tokio pobūdžio klausimai taps vis aktualesni ir aktualesni. Garsus chirurgas iš Amerikos Atulis Guwande jau gana seniai ieško atsakymo į klausimą, kas geriau: prailginti gyvenimo trukmę ar pagerinti paskutinių įmanomų gyvenimo metų kokybę.

Buvęs Jungtinių Valstijų nacionalinio sveikatos instituto klinikinės bioetikos departamento vadovas Ezekielis Emanuelis netgi teigia: jau geriau, sulaukęs 75 metų, atsisakysiu gyvenimo trukmę galinčių pratęsti paslaugų, nei paskutinius gyvenimo metus būsiu priklausomas nuo intensyvios medikų priežiūros.

Kaip ten nebūtų, tokį sprendimą priima pats žmogus. Prieš galutinai apsispręsdamas, privalo deramai įvertinti, ar a papildomas laikas Žemėje tikrai vertas tokių investicijų – galbūt pinigus galima panaudoti ir kitaip.

Aut. teisės: delfi.lt

(27)
(0)
(27)

Komentarai (0)