Sapnai iš tikro padeda nuspėti ateitį: mokslinis paaiškinimas, kaip tai vyksta  (1)

Sapnams niekas nėra abejingas – kai kas juos vertina rimtai, kaip pranašystę, kiti juos laiko pasąmonės pasireiškimu. Tai yra, grubiai tariant, vieni juos laiko ateities pasireiškimu, o antrieji atvirkščiai, laiko sapnus praeities ir dabarties atspaudu (žmogaus patirties, emocijų ir norų). Didžiosios Britanijos Manchesterio universiteto profesorė Sue Llewellyn siūlo pažvelgti į sapnus trečiu rakursu – atmesdama visą mistiką, ji daro išvadą, kad pagal sapnus išties galima nuspėti ateitį būtent todėl, kad jie yra pasąmonės pasireiškimas. Kaip tai įmanoma ir kodėl, ji aiškina savo straipsnyje.

Llewellyn domisi, kodėl mūsų smegenys sapnuose tam tikras situacijas išrikiuoja būtent tokia įvykių tvarka ir tokiu veikėjų elgesiu. Žinoma, gyvenime vyksta absoliučiai dėsningi dalykai (tarkime, dienos ir nakties kaita), tačiau kitų žmonių elgesys labai dažnai priklauso nuo atsitiktinumų, ir jų suprojektuoti galvoje neįmanoma. Šie, taip vadinami tikimybiniai įvykiai gali turėti tendenciją vykti konkrečiu būdu, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad taip bus visada. Negana t, dažnai sapnuose regime kažkokias visiškai netikėtas įvykių sekas, nepaklūstančias logikos dėsniams. Kodėl mūsų smegenys geba juos įsivaizduoti?

Atsakymas – greitojo miego fazėje, miego dalyje, kai regime sapnus. Būtent tada mūsų smegenys geba geriausiai rasti neakivaizdžius ryšius tarp įvairių įvykių, pasakoja mokslininkė. Tokią išvadą Llewellyn padarė iš atliktų tyrimų. 1999 metais Harvardo mokslininkai pademonstravo, kad žmonės tolimų asociacijų testą atlikdavę iš karto po pabudimo iš greitojo miego fazės, galvoje dėliodavo ne tokius akivaizdžius ryšius, nei atsakinėjusieji po lėtojo miego fazės ar iš viso būdravę. „Suvokimas greitojo miego fazės metu kokybiškai skiriasi nuo suvokimo lėtojo miego metu ir, veikiausiai, rodo asociatyviosios atminties kitimą. Spėjame, kad būtent ši atmintis lemia keistis ir hiperasociatyvius sapnus greitojo miego fazės metu“, – tada rašė mokslininkai. Tą patį rezultatą patvirtino ir vėlesni tyrimai.

2005 metais Milano Bicocca universiteto mokslininkai atliko eksperimentą: jie pateikė uždavinį, kuriam reikia nestandartinio mąstymo (aritmetinę užduotį su degtukais), pacientams, kurių dorsolateralinė prefrontalinės smegenų žievės zona pažeista, o taip pat kontrolinei sveikų žmonių grupei. Testavimas parodė, kad smegenų pažeidimus turintys žmonės užduotį įveikdavo geriau. Manoma, kad prefrontalinė galvos smegenų žievė atsako už paprastų sprendimų paiešką, loginį mąstymą ir planavimą, pasakoja Llewellyn. Greitojo miego fazės metu ši galvos smegenų dalis neaktyvi, tad, mūsų vaizduotė nustoja vaikytis akivaizdžių sprendimų ir metasi prie keistenybių.

Sapnavimas greitojo miego fazės metu – smegenų atliekamos asociacijų, susijusių su mūsų atsiminimais, kompiliacijos rezultatas. Pasak Llewellyn, visai gali būti, kad dauguma patirtų situacijų atgula tik pasąmonėje (98% smegenų veiklos mes nesuvokiame) ir išreiškiamos būtent tokiais sapnais – tuo mus labai nustebindami.

Greitojo miego fazės metu mūsų vaizduotė nustoja vaikytis akivaizdžių sprendimų ir metasi prie keistenybių

Kaip smegenys sugeba kurti tokius sudėtingus ryšius ir nuspėti neakivaizdžias įvykių pasekmes (kad ir tik greitojo miego metu)? Llewellyn tvirtina, kad šis gebėjimas atiteko mums kaip senųjų protėvių palikimas. Veikiausiai, priešistoriniais laikais žmogus, neturėdamas kalbos, mąstė vaizdais. Todėl jo smegenys bandydavo nustatyti, koks prieš šį stovinčio padaro atvaizdas galėtų jam kelti pavojų, o kuris – negrėsmingas (tai yra, kitų paskirstymas į sutartines grupes „plėšrūnas“, „draugas“, „maistas“). Šie įgūdžiai ypač ryškiai turėdavo pasireikšti, sakysime, šalia girdyklų, kur susiburdavo ir žolėdžiai ir savo aukų tykojantys plėšrūnai. Ten reikėjo greitai reaguoti į netikėtą įvykių eigą, o dar geriau – ją nuspėti, juk nuo to priklausė gyvybė. Toks gebėjimas iš anksto numatyti kitų padarų veiksmus, padėjęs gelbėti gyvybę žiauriame pirmykščiame pasaulyje ir pasireiškia keistuose mūsų sapnuose. Tačiau kaip tai susiję su ateities spėjimu?

Llewellyn daro išvadą, kad greitojo miego fazės metu regimi sapnai yra buvusių negatyvių potyrių apjungimas, siekiant apsisaugoti nuo jų ateityje. „Evoliucinėje praeityje sapnai padėdavo mums išgyventi“, – rašo ji. Tad sapnai – iš tiesų galimos ateities projekcija, nors šiuolaikiniame pasaulyje mums ir nebereikia išgyventi taip, kaip tekdavo pirmykščiais laikais. Kiekvienas iš mūsų, nuodugniai panagrinėjęs sapnus ir įvertinęs įgytą patirtį, gali suprojektuoti būsimą savo elgesį kokioje nors realioje situacijoje.

Ypatingai Llewellyn dėmesį kreipia į tai, kad tikrąją sapno prasmę gali suvokti tik pats sapnuojantysis. Niekas iš pašalės negalės įlįsti jums į galvą ir įvertinti negatyvių jūsų potyrių taip, kaip jūs. Todėl kitas žmogus gali neišvysti to perspėjimo, kurį jūsų smegenys nori parodyti vienu ar kitu vaizdiniu, kol miegate. „Galite manyti, kad pažįstate save, tačiau dar giliau save pažinsite, pamąstę apie savo sapnus“, – apibendrina Llewellyn.

Анастасия Зырянова
slon.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(20)
(10)
(10)

Komentarai (1)