Cerera toliau stebina: dar daugiau paslapčių ir įdomių klausimų  ()

Du nauji tyrimai rodo, kad mūsų supratimas apie Cererą yra toli gražu nepilnas.

Cerera yra didžiausias Asteroidų juostos kūnas tarp Marso ir Jupiterio. Jo masė sudaro maždaug 1/3 visos Asteroidų juostos masės.

Per 9 val. aplink savo ašį apsisukanti nykštukinė planeta yra 950 km skersmens ir ilgą laiką buvo laikoma asteroidu. 1801 m. sausio 1 d. ją atrado italų astronomas Giuseppe Piazzis, pamanęs, kad tai – planeta.

Stebint iš Žemės, šio dangaus kūno ryškis kinta nuo 6,7 iki 9,3 – taigi, plika akimi Cerera nėra matoma. Tačiau su kosminio zondo „Dawn“ pagalba ir antžeminiais teleskopais mokslininkai gali atlikti daug tyrimų.

Viename jų analizuojamas šviesių dėmių Cereros paviršiuje spektras, iš kurio paaiškėja, kad dėmių paviršiuje yra ne magnio sulfatas, kaip manyta anksčiau, o natrio karbonatas.

Tokiems mineralams formuotis reikia vandens, taigi Cereroje jo kažkada buvo. Gali būti, kad druskingas skystas vanduo egzistavo trumpai po asteroido smūgio į nykštukinę planetą, o vėliau, vandeniui garuojant, karbonato nuosėdos liko kraterio dugne.

Kitame tyrime, remiantis Cereros topografija – kalnų ir įdubų „aštrumu“ – teigiama, jog nykštukinės planetos pluta sudaryta daugiausiai iš akmens, o ne iš ledo.

Tiesa, kai kuriose vietose krateriai yra labai glotnūs, taigi ten po paviršiumi gali būti storas ledo sluoksnis, kuris leidžia krateriams išsilyginti gerokai greičiau, nei akmuo.

Pirmasis tyrimas publikuojamas „Nature“, antrasis – „Nature Geoscience“.

Anksčiau mokslininkai nustatė, kad ryškios Cereros dėmės tapo dar keistesnėmis – jos keičiasi ir Saulės šviesoje tampa ryškesnės. Taip pat išsiaiškinta, kad aplink šias dėmes susidaręs ir nedidelis rūkas.

Cerera turi daug paslapčių ir neatsakytų klausimų. Svarbiausi iš jų – tos pačios dėmės, jos formavimosi istorija, panašios kilmės asteroidų nebuvimas ir taip toliau.

Aut. teisės: Konstanta.lt
Konstanta.lt
Autoriai: Kastytis Zubovas

(26)
(1)
(25)

Komentarai ()