Šiaurės Amerikos indėnams idėją apie griežtus lyčių vaidmenis primetė atvykėliai europiečiai. Pačių indėnų visuomenėje nebuvo griežtų taisyklių, apibrėžiančių tokį vyrų ir moterų elgesį, kurį laikytų jų genčių nariai „normaliu“.

Žmogus, turėjęs ir vyro, ir moters savybių, buvo laikomas gamtos apdovanotu, nes tikėta, kad jis mato abi visų dalykų ir reiškinių puses.

Portalas „Indian Country Today“ rašo, kad visos indėnų bendruomenės pripažino tokius lyčių vaidmenis: moteris, vyras, dviejų dvasių moteris, dviejų dvasių vyras ir translytis.

„Kiekviena gentis turėjo savo specifinius pavadinimus, bet reikėjo universalaus termino, kurį suprastų visi. Navahai „dvi dvasias“ vadina „Nádleehí“ (transformuotasis), lakotai – „Winkté“ (apibūdindami vyrą, kuris turi neįveikiamą potraukį elgtis kaip moteris), odžibvėjai – „Niizh Manidoowag“ (dvi dvasios), šajenai – „Hemaneh“ (pusiau vyras, pusiau moteris) ir t. t.

Pavadinimas „two spirits“ („dvi dvasios“) anglų kalboje naudojamas kaip universalus terminas, tačiau indėnų kalbose jo reikšmė ne visada atitinka. Pavyzdžiui, į irokėzų čerokių kalbą šis terminas neišverčiamas, bet irokėzų gramatikoje naudojamos giminės tokiems terminams, kaip „moterys, kurios jaučiasi kaip vyrai“ ir atvirkščiai.

Amerikos indėnų visuomenėse egzistuojanti „dviejų dvasių“ kultūra buvo vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos atvykėliai europiečiai norėjo sunaikinti ir nuslėpti, rašo educateinspirechange.org.

Pavyzdžiui, amerikiečių menininkas George‘as Catlinas yra sakęs, kad „dviejų dvasių“ tradiciją reikia išrauti su šaknimis, kol jos dar niekas neužrašė.

Sunaikinti bet kokias nukrypimo nuo tradicinių lyčių vaidmenų apraiškas siekė ne tik baltieji europiečiai.

„Indian Country Today“ rašo: „Katalikų vienuoliai ispanai sunaikino dauguma actekų rankraščių, siekdami išrauti su šaknimis vietinių tikėjimus ir istoriją, taip pat ir Dviejų Dvasių tradiciją“.

Primesdami krikščionybę, atvykėliai vertė indėnus rengtis ir elgtis pagal naujai nurodytus lyčių vaidmenis.

Vienas iš žinomiausių „dviejų dvasių“ atvejų, užfiksuotų istorijoje, buvo lakotų genties karys, kurio vardas buvo Juos Randa ir Juos Nužudo.

Jis buvo vyras, vedė moterį, tačiau mėgo puoštis moteriškais drabužiais ir gyveno lyg būtų moteris.

1876 m. birželi 17 d. indėnas Juos Randa ir Juos Nužudo per Rožių įlankos mūšį išgelbėjo gentainį. Jis buvo pagerbtas už drąsą.

Amerikos indėnų kultūroje žmonės buvo vertinami už savo indėlį į genties gyvenimą, o ne už vyriškumą ar moteriškumą. Tėvai neakcentavo lyčių vaidmenų, o vaikų drabužiai buvo neutralūs, be didelių skirtumų tarp berniukų ir mergaičių.

Nebuvo jokių idėjų ar idealų, į kuriuos lygiuodamasis žmogus turėtų gyventi. Gyvenimas buvo natūralus dalykas, priimamas be smerkimo ar dvejonių.

Prieš tuos, kurie elgdavosi priešingai savo lyčiai arba turėjo ir vyro, ir moters savybių, gentyje nebuvo priešiško nusiteikimo, jie nebuvo neigiamai vertinami.

„Dviejų dvasių“ žmonės tarp Amerikos indėnų buvo labai gerbiami, manyta, kad šeimoms, kuriose atsirasdavo tokių narių, pasisekė. Indėnai tikėjo, kad žmogus, gebantis matyti pasaulį abiejų lyčių akimis yra Kūrėjo dovana.

Dėl svetimtaučių įtakos tokius žmones imta smerkti, taigi „dviejų dvasių“ žmonėms teko bijoti arba išvykti.

Komentarai (5)