Ką reikia žinoti apie kraujo donorystę - ar tikrai tam gali išsivystyti priklausomybė?  (18)

Kraujo donorystę vis dar supa mitai, kurie stabdo žmones tapti donorais. Lietuvoje per metus donorystės tikslais kraujo bent kartą per metus duoda 2,2 proc. šalies gyventojų, tačiau tai nėra pakankamas kiekis, kuris leistų ligoninėms gyventi be kraujo trūkumo. Nacionalinio kraujo centro specialistė Irma Pimpičkaitė teigia, kad didžioji dalis mitų apie donorystę kyla iš nežinojimo.

Donorystė gali tapti priklausomybe? 

Viešojoje erdvėje vis dar sklando mitų apie kraujo donorystę, kuriuos gydytojams tenka paneigti. I. Pimpičkaitė prisiminė situaciją, kai jai teko aplinkiniams aiškinti, kad kraujo davimas negali tapti priklausomybe: „Mes patys ieškome faktų ir aiškinamės, ar tai gali būti įmanoma, tačiau tokių duomenų nėra. Žmonės gali priprasti nebent prie gerų darbų darymo.“

Dar vienas mitas, sklandantis viešojoje erdvėje, kad po donorystės priaugama svorio. Tiesa ta, kad davus kraujo suaktyvėja medžiagų apykaita ir žmonės nori sočiau pavalgyti. Kaip pabrėžia specialistė, tai tik laikinas noras, kuris greitai dingsta.

Kaip pastebima, žmones nuo donorystės atbaido ir skausmo baimė. Dažniausiai ši baimė lydi dar niekada kraujo nedavusius žmones. I. Pimpičkaitė skausmą donorystės metu lygina su kraujo davimu poliklinikoje, tik pati procedūra užtrunka ilgiau – apie dešimt minučių.

Diskusijos kyla ir dėl to, kiek kartų ar kaip dažnai galima būti donoru. Kraujo galima duoti ne dažniau kaip kas 60 dienų. Per šį laiką atsistato kraujo ląstelės. Bet yra nustatytas kiekis, kiek kartų donoras per metus gali duoti kraujo. Vyrai per metus kraujo gali duoti šešis kartus, o moterys – keturis, tačiau šios tvarkos visiškai griežtai nesilaikoma, nes viskas priklauso nuo donoro sveikatos būklės.

Ar tikrai yra negero kraujo?

Visuomenėje vis dar sklando mitas, kad yra negero kraujo, kuris turi KELL antigeną, tačiau tai yra netiesa. Kraujas, turintis KELL antigeną, tinkamas donorystei, tačiau jį galima perpilti žmogui, kuris taip pat turi šį antigeną.

Kaip aiškina I. Pimpičkaitė, KELL antigenas tarsi papildoma grupė, kurią žmogus gali turėti arba neturėti. Tačiau šį antigeną turi tik keli procentai žmonių, todėl kraujo su juo gydymo įstaigose prireikia kur kas rečiau.

Yra atvejų, kai žmonės negali tapti kraujo donorais. Tai susiję ir su amžiumi, ir su tuo, kokiomis ligomis serga donoru norintis būti asmuo.

Donorais negali būti žmonės jaunesni nei 18 metų ir ne senesni nei 65 metų. Taip pat svarbus hemoglobino skaičius kraujyje. Moterų kraujyje hemoglobino turi būti ne mažiau nei 125 g/l, o vyrų – ne mažiau nei 135 g/l.

„Šie rodikliai tikrinami prieš procedūrą, jeigu matome, kad hemoglobino per mažai, mes patariame, ką tokiu atveju daryti, ir atsisakome iš žmogaus imti kraują“, – sako I. Pimpičkaitė.

Kraują atsisakoma imti iš žmonių, kurie serga širdies kraujagyslių, nervų ligomis. Taip pat kraujo negalima duoti, jei žmogus sloguoja, serga ar neseniai sirgo gripu, šiuo atveju patariama kraują duoti praėjus bent dviem savaitėms po to, kai dingsta paskutiniai gripo simptomai.

Pusmetį kraujo negali duoti tie žmonės, kurie turėjo sudėtingą operaciją ar vėrėsi auskarus, darėsi tatuiruotę.

„Gydytojas prieš imdamas kraują iš donoro paklausia ir kitų klausimų, kurie gali lemti tai, ar kraujas bus imamas. Svarbu gydytojui pasakyti apie turimas alergijas. Dėl jų gydytojas gali nustatyti laikotarpį, kai negalima duoti kraujo, arba pasakyti, kad žmogus iš viso negali būti donoru“, – pabrėžia I. Pimpičkaitė.

Donorų skaičius išlieka panašus

Kraujo donorystės skaičiai Lietuvoje pastaruosius metus išlieka panašūs. Higienos instituto pateikiamoje statistikoje daugiausia kraujo donorų buvo užfiksuota 2010 metais – beveik 73 tūkstančiai. Vėliau tokių skaičių nepavyko pasiekti. 2017 metais kraujo donorų buvo beveik 63 tūkst., o 2016 metai – beveik 65 tūkst.

Kaip teigia Nacionalinio kraujo centro atstovai, kasmet pastebima, kad amžiaus grupėje nuo 18 iki 35 metų vis daugiau žmonių ryžtasi duoti kraujo. I. Pimpičkaitė tai sieja su tuo, kad jauni žmonės labiau linkę įsitraukti į naujas veiklas.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, tam, kad šalis galėtų savarankiškai apsirūpinti krauju ir jo produktais, būtina, kad kraujo duotų 2–6 proc šalies gyventojų. Pastaruosius trejus metus šis procentas svyruoja tarp 2,2–2,3 proc., tačiau to nepakanka. Kaip teigia I. Pimpičkaitė, yra kelios kraujo grupės, kurių kraujo trūksta beveik visada.

„Pačių dažniausių kraujo grupių poreikis didžiausias ir jo labiausiai trūksta. Didžiosios dalies žmonių kraujo grupė yra pirma (O) ir antra (A), o labiausiai trūksta pirmos neigiamos kraujo grupės kraujo“, – sako ji.

Nacionalinis kraujo centras mėgina pritraukti daugiau žmonių, kurie galėtų tapti donorais, įvairiais būdais. Vienas jų – išvažiuojamosios akcijos, kurių metu kraujas imamas įvairiose viešose vietose – Vilniaus Kudirkos aikštėje ar įvairiose masinės šventėse.

Dažniausiai tokių renginių metu žmonės kraujo duoda pirmą kartą. Be to, tokios akcijos labai patogios skubantiems žmonėms, kurie neranda laiko nuvažiuoti iki ligoninių, kuriose galėtų duoti kraujo. Taip pat yra taikoma praktika, kai Nacionalinio kraujo centro atstovai atvyksta į darbo vietą, kurioje yra grupė žmonių, kurie nori duoti kraujo.

Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Eglė Zubriūtė

(9)
(0)
(9)

Komentarai (18)