Tamsiosios materijos nėra iš viso? Nauja hipotezė ir kaip ji paaiškina, kas darosi Visatoje

Nu paimkite paprastą vilkelį: argi ne taip sukasi jo atomai? Jei nepritrauktų tai ir galaktikos nebūtų nes tiesiog pralėktų, tai tikėtina kad pritraukia artimiausi kūnai o ne visa galaktika atskirai nuo tokios traukos. Žvaigždes pagauna tarsi palydovus, bet tai daro galaktikos nariai, nors atrodo tarytum centras kai judėjimo vektorius kompensuotas bendrame kontekste.

Keistas persigalvojimas šviesą pradėti laikyti turinčia masę. Jei, kaip paaiškinta, tai lieka laikoma elektromagnetiniu lauku, tai akivaizdi pretenzija sieti gravitaciją su elektromagnetizmu nes gana vienareikšmiškai tekste nurodomas tokio ryšio įtarimas gravitaciją teisinant šviesa.

Traukia visos žvaigždės. Poveikis vienai galaktikos žvaigždei yra visų likusių žvaigždžių poveikių suma. Su šiuolaikiniais kompais tą galima apskaičiuoti, nors tas ir ne triviali užduotis. Žr. pvz., https://www.americanscientist.org/artic ... dy-problem

Čia ne persigalvojimas, o tiesiog smarkiai supaprastinto straipsnio blogas išsireiškimas. Fotono masė - tai tiesiog, kiek energijos turi fotonas, o kiek energijos turi fotonas priklauso nuo bangos ilgio. Elektromagnetizmas neturi tiesioginio ryšio su gravitacija.

O nėra kokių teorinių darbų, kad santikis tarp gravitacinės ir inercinės masės gali truputį kisti? Na sakykim žvaigždžių esančių galaktikos pakraštyje inercinė masė truputi sumažėja, o gravitacinė nepakinta arba net padidėja. Tada kiek suprantu tos išorinės žvaigždės turėtų judėti greičiau nei numato Niutono dėsnis. Neklauskit kodėl taip galėtų būti, (man nerūpi ką tuo klausimu sakė Enšteinas) įdomu tik ar tokia savybė išspręstų problemą.

Nelabai suprantu kaip tai galima pagrįsti šviesa, tad grįžtam prie problemos, t.y. ar gerai ją suprantu? Kas norima pasakyti, kad pakraščiai sukasi greičiau nei turėtų? T.y. pagal "paprastąjį modelį" tas pakraštys sukdamasis (lėkdamas) tokiu greičiu turėtų labiau atitolti nuo centro, nes "įprasta gravitacija" jo taip arti neišlaikytų, taip? Kažin kokios anomalijos stebimos galaktikų susidūrimuose?

Gravitaciją lemia: - energija; - impulsas; - sukimosi momentas. Paskutiniai du elementai duoda pamatuojamą įtaką tik labai ekstremaliose sąlygose. Masė čia groja tik tiek, kiek ji "turi energijos" pgl seną gerą mc2, nėra tokio daikto, kaip "gravitacinė masė".

Taip, trūksta masės, kuri sulaikytu nuo išsilakstymo. Taip, asimetrinės anomalijos stebimos, garsiausia - kulkos galaktika. Dėl šios priežasties tamsioji materija, kad ir iš ko ji bebūtu sudaryta, yra labiau tikėtina nei klaida GTR. Fizikai gi bando pačias įvairiausias hipotezes. Pvz, šiuo atveju bandoma patikrinti, ar tikrai ankstesnė nuomonė apie be galo mažą EM spinduliuotės energijos gravitacijos įtaką galaktikos mastu yra teisinga. Galbūt ne tokia jau ji maža. Plius gali būti, kad tamsioji materija yra suminis efektas iš skirtingu reiškiniu.

- Būtent gravitacija taip pat yra reiškinių suminis efektas, tik klausimas koks? - Didesnio greičio anomaliją "sugebėjo" paaiškinti šviesos skleidžiamu impulsu, taip panaikindami tamsios materijos poreikį, bet kas tada viską sulaiko kad neišsilakstytų? - Kol nebus atsakytas šitas klausimas - mes melsimės į gravitaciją. - O kas jeigu gravitacija tai: medžiagos tamprumo (energijos), vakumo bei išorės slėgių skirtumų (impulsas), inercijos (sukimosi momentas), mišinys? Va ir nereikia jokios atskiros gravitacinės jėgos. Ji tarnauja tik norint apskaičiuoti judėjimo trajektorijas.

, o ne absoliučiai. Aš gi atskirai dar ir paminėjau, kad nesiremsiu vienu iš BRT postulatu. Tai va imkim kitus postulatus, susitarimus. Beje jie ir buvo naudojami iki BRT. Tarkim intercinė masė, tai tas m kurį rašom į impulso tvermės dėsnį (m_i), o gravitacinė, tas m kuris rašomas į Niutono traukos dėsnį (m_g). Kas jei m_i nelygu m_g, o tik yra sulygintos koeficientais (ir dar "užcinkuotos" BRT postulatais ) Kas jei m_i + m_g = konstanta. Pvz. tai labai gražiai derintūsi su visa kosmologija. Tarkim bendra mūsų Visatos (bala žino apie kitas) masė yra konstanta. Ir ji svyruoja tarp inercinės ir gravitavinės. Kai susitraukia padidėja inercinės , bet sumažėja gravitacinės. Tokiu būdu Visata nebegali susitraukti į tašką ( manau Visatos gimimas iš taško yra visiškas absurdas galėjęs gimti tik visiškų matematikų galvose ). Bet Visata negali ir begalo išsiplėsti, nes sumažėjus inercinei masei gravitacinės jėgos viską sugražina atgal. Ir taip vyksta susitraukimo ir išsiplėtimo ciklinis procesas Pagal šitą prielaida taip pat nėra greitėjančio plėtimosi. Papildomą raudoną poslinkį nesunku paaiškinti tuom, kad seniau kūnai/atomai turėjo didesnę inercinę masę ir todėl spinduliavo raudonesnę šviesą. Belieka pažiūrėti kiekybiškai kurią reiškinio dalį galėtų paaiškinti tokia prielaida. Kaip minėjai, gali būti įvairių reiškinių suma. Intuityviai manau, kad turėtų būti tamsiosios materijos ir nežinomų dalelių ar kokių neutrinų pavidalu.

nekirba mintelė (nors tūkstantojoje nuošimčio dalyje), jog jūs esate tiek nusismulkmeninę į detales, jog visiškai nebematote visumos?

Niutono formulės neveikia esant masyviems objektams. Todėl, astronomijai šitų formulių mes negalime naudoti. Gravitacinė masė neegzistuoja. Mūsų masė ateina iš energijos, ne iš gravitacijos. Ar tu būsi mėnulyje ar žemėje ar kosmose, tavo masė nesikeičia. Tai, kad neįsivaizduoji, jog visata negali susitraukti į tašką, tai nereiškia, kad taip būti negali. Kodėl visata negali begalo išsiplėsti, kaip gravitacija gali sustumti viską atgąl ? Juk plečiasi erdvėlaikis, kurio gravitacija neįtakoja, o tolstant galaktikoms viena nuo kitos, gravitacinė jėga tik silpnėja, ir atgal nebesutrauks.

Tavo mėgstamos teorijos pradininkas ( kaip ir kiti tuo metu ) nagrinėjo ir skersines ir išilgines mases. Neminėjau Niutono kaip geriausio/galutinio vartianto, tokio nebus niekada, bet tik ta prasme , kad grįžti kažkiek atgal kur buvo paklysta ir kurti kitą pažinimo atšaką.

Pagal pliką Niutoną fotonas, kaip neturintis masės, iš vis neturėtu būti veikiamas gravitacijos, jau nekalbant apie kvazidaleles kaip fononai. Šiaip tai masė yra išvestinis dydis/fenomenas. Jei išnarstysi atomą iki elementariu daleliu, pamatysi, kad nė viena iš ju neturi masės. Problema tame, kad reikia žinoti, kur buvo suklysta, norint ten grįžti. Kol kas visi eksperimentai ir stebėjimai be menkiausios išimties tik patvirtina GTR, alternatyvios teorijos, suderinamos su eksperimentiniu rezultatu baze, nėra. Visos esamos alternatyvos prieštarauja vieniems ar kitiems faktiniams duomenims.

Ir kas iš to, kad nagrinėjo ??. Ką tu tuo pasakei ??. Taip geriausio varianto nebus, bet kodėl mes turime grįžti prie blogesnio ?? Kam grįžti prie teorijos kuri neveikia esamai problemai. ???

Ne prie blogesnio, o į sankryžą kurioje nuvažiuota klaidingu keliu. Na arba kelias nutiestas ne ta kryptim nuo tos sankryžos. Naujo kelio statybos pradžiai dabartinis buvimo taškas nėra geriausias mano manymu. Geriau iekoti naujo kelio nuo iki reliativistinių laikų, bet aišku turint omeny visą sukauptą eksperimentinę bazę. Tik eksperimentinė bazė turi neabejotiną išliekamają vertę, o tos teorijos... kaip orų prognozė.

Nu mokslininkai aklai nespėlioją, kokia formule imti. Nes pokolkas tos visos formulės veikia, kai pirmiau parodysi, kad neveiks, tada bus galima pažiūrėti, kaip buvo parodyta, kad niutono neveikia astronominiams objektams. Tavo nuomonė nieko nereiškia jei jinai nėra pagrįsta - maždaug man nesugauna sudėti dėlionę, reiškia dėlionė blogai padaryta. Iš kur tu žinai, kad nuvažiuota klaidingu keliu ??? Gal labiau tikėtina, kad nedavažiavome ? Kur tavo įrodymai, kad klaidingai žiūrime ? Spekuliacijos be įrodymo yra nieko vertos. O teorija moksle yra aukščiausias statusas, nemaišyk su hipotezėm arba spėjimu, ką daugelis žmonių ir daro. Tai nereiškia, kad jos nekis, bet joms pakeisti reikia įrodymų.

Kaip reliatyvumas išmetus matematines dedamąsias, susijusius su dideliais greičiais ir masėmis, susipaprastina iki niutono, taip bet kokia nauja teorija turi būti matematiškai supaprastinama iki reliatyvumo. Priešingu atveju niekaip nepasieksi suderinamumo su eksperimentine baze. Taigi esama teorija yra geras atskaitos taškas, kaip Einšteinui atskaitos tašku buvo Niutonas. Aišku, kaip ir elementarioje mechanikoje (niutono mechanika, lagranžo mechanika ir hamiltono mechanika), gali būti skirtingi požiūriai į tą pačią problemą, bet tokie požiūriai tik "vizualiai" skirtingi, matematiškai jie ekvivalentūs. T.y. naujos teorijos matematiniai metodai gali būti įvairūs, bet kokie jie bebūtu, tam tikrom sąlygom jie turi išsipaprastinti iki reliatyvumo ir net niutono.

Visoj šitoj makalynėj yra pamiršta QM su savo virtualiom dalelėm, galbūt jos irgi daro kažkokią įtaką. Dėl gravitacijos iš komentarų supratau, kad ne masė kuria gravitacijos sąveiką, o energija. Nu OK fotonai yra gryna energija praktiškai, netgi ir virtualūs fotonai dasideda į visą šitą nesusipratimą. Na tai įstatom į klasikinę Niutono gravitacijos formulę F = G*((M*m)/r^2), masę išreikštą kaip energiją ar dabar jau kažkas gavosi, ar pievų primąsčiau?

Realūs fotonai, skirtingai nuo virtualiu, yra netolygiai pasiskirstę erdvėje, todėl ju poveikiu suma neišsiprastina iki 0. Jei kūną į visas puses veikia vienodo dydžio jėga, suminė jėga lygi nuliui. Įstačius priartėjame prie realybės. Fotonai, fononai ir t.t. jau dalyvauja gravitacijoje, bet, pvz, fotonu trajektoriją netoli saulės paviršiaus apskaičiuosi su solidžia klaida. Naudojant pilną GTR apskaičiuosi idealiai, kiek leidžia turimos matavimo įrangos techninės paklaidos.