Šiuo metu kūną sudaro tik 20 proc. jo buvusios sudėties: miręs prieš 90 metų, bet ir dabar atrodo „kaip gyvas“  ()

Prieš daugiau nei 90 metų mirusio Vladimiro Lenino kūnas kiekvienais metais vis labiau panašėja į cheminių dalelių junginį – mokslininkų skaičiavimu, šiuo metu kūną sudaro tik 20 proc. jo buvusios sudėties, o likę 80 proc. – cheminės ir balzamuojančios medžiagos. Balzamuoti kūną ir palaikyti jo išvaizdą dešimtmečiais kainavo nemažai pinigų, o ištisos mokslininkų grupės dar ir dabar deda nemažai pastangų, kad mauzoliejuje gulintis kūnas atrodytų „kaip gyvas“.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Visa tai gerokai plonina Rusijos mokesčių mokėtojų kišenes – buvusio vado kūno priežiūra vien 2016 m. atsiėjo apie 200 tūkst. dolerių.

V. Leninas mirė lėta ir skausminga mirtimi. Paskutinį savo gyvenimo laiką jis leido neįgaliojo vežimėlyje daugiausia prižiūrimas savo žmonos Nadeždos Krupskajos ir grupės gydytojų. Iki šiol griežčiausia paslaptimi laikoma liga, dėl kurios jį ištiko insultas, tačiau puse lūpų kalbama, kad rusų tautos vadas sirgo sifiliu.

V. Leninas mirė per sausio šalčius, tad jo kūnas puikiai išsilaikė net ir nevisiškai balzamuotas. Atsisveikinti su juo plūdo minios gedėtojų. Atėjus laikui laidoti kūną, bolševikai turėjo du pasirinkimus: jį užkasti arba imtis priemonių, kad galėtų jį išsaugoti. Buvo pasirinkta V. Lenino nelaidoti, o pagrindiniu šios idėjos sumanytoju tapo Josifas Stalinas. Pasinaudodamas mirtimi, Stalinas, demonstratyviai gedėdamas, rinkosi politinius dividendus, o dėl ligos užsienyje užtrukęs L. Trockis praleido tokią galimybę.

Palaidoti ar konservuoti?

V. Leninui mirus, niekas neplanavo, kad teks saugoti kūną tokį ilgą laiką. Aleksejus Abrikosovas, medikas, atlikęs skrodimą, pašalino pagrindines kūno arterijas. Vėliau jis prisipažino, kad, jei būtų žinojęs, kad teks kūną balzamuoti, nebūtų to daręs, nes pasinaudojus kraujotakos sistema būtų paprasčiau po kūną paskirstyti balzamavimo skystį.

Prieš bet kokius planus kūną užkonservuoti ir viešai demonstruoti stojo V. Lenino žmona ir ištikima pagalbininkė N. Krupskaja. Ji tvirtino, kad velionis nebūtų norėjęs, kad jį taip garbintų, jo vardu vadintų gatves ir pastatus. Tačiau Stalinas buvo užsikrėtęs idėja iš buvusio bolševiko padaryti „šventą karvę“ – amžiną komunizmo stabą.

Spręsti, ką daryti su kūnu, reikėjo greitai, mat netrukus turėjo prasidėti pavasaris ir dėl atšilusio oro palaikai galėjo pradėti irti. Pirminė idėja buvo kūną užšaldyti didžiuliame permatomame šaldytuve, tačiau paskutinę minutę priimtas chemiko Boriso Zbarskio pasiūlytas variantas kūną balzamuoti.

B. Zbarskis į balzamavimo projektą pasinėrė labai entuziastingai, tačiau neturėjo darbo su kūnais patirties. Dėl to į pagalbą jis pakvietė devyneriais metais vyresnį mokslininką Vladimirą Vorobjovą, kuris turėjo pakankamai patirties ir žinių tokios apimties projektui. V. Vorobjovas pareiškė, kad užšaldymo idėja – niekam tikusi, mat kūnas yra net ir esant žemai temperatūrai. Jis taip pat nebuvo taip optimistiškai nusiteikęs dėl projekto sėkmės ir gerokai išsigando pamatęs ant V. Lenino veido lavondėmes. Jis žinojo, kad nesėkmės valdžia jam neatleis.

Unikalų balzamavimo procesą V. Vorobjovas pasiūlė pradėti nuo to, kad iš kūno būtų išimti visi vidaus organai ir pakeisti stipriausiais balzamavimo skysčiais. Trumpai tariant, iš V. Lenino buvo padaryta iškamša iš odos ir ją pripildžiusių cheminių preparatų.

Sprendimas – paskutinę minutę

Vado kūno išsaugojimo komisijai vadovavo Feliksas Dzeržinskis, tačiau jis delsė priimti sprendimą, kokį būdą – šaldymo ar cheminio konservavimo – rinktis. V. Vorobjovui trumpam išvykus iš Maskvos, jo porininkas įkalbėjo F. Dzeržinskį, kad būtent jų pasiūlytas būdas pats pažangiausias, ir projektui buvo uždegta žalia šviesa. Balzamavimo darbai pradėti kovo 26 d., praėjus dviem mėnesiams po V. Lenino mirties. Balzamavimo darbai truko keturis mėnesius. Per tą laiką su kūnu buvo atlikta tiek nesuskaičiuojamų procedūrų, kad bolševikų vadas atrodo „kaip gyvas“ iki pat šių dienų. Per likusias arterijas į kūną buvo įvedamas formaldehidas. Kad atsikratytų lavondėmių, odą įpjaudavo ir po ja leisdavo acto rūgšties, vandenilio peroksido ir amoniako mišinį. Kad į kūną patektų kuo daugiau balzamuojančių preparatų, jį teko ne vieną sykį pjauti, o kaukolėje gręžti skyles. Vietoje akių buvo įstatyti protezai, o veidas užfiksuotas siūlėmis, kurios paslėptos po ūsais ir barzda.

Visą tą laiką velionio žmona nežinojo, kas daroma su jos vyro kūnu. Ji pamatė jį tik prieš pat pristatant rezultatus visuomenei. Ji be paliovos verkė ir nuolat kartojo, kad V. Leniną reikėtų palaidoti, tačiau valdžios atstovai rezultatu buvo patenkinti. Mauzoliejus atvėrė duris 1924 m. rugpjūčio 1-ąją.

„Lenino laboratorija“

Nuo pat mauzoliejaus atidarymo 1924 m. prie jo kūno dirbo daugybė mokslininkų. Sovietų Sąjungos klestėjimo metu bolševikų vado kūną vienu metu prižiūrėjo iki 200 specialistų. Dabar šis skaičius gerokai sumažėjęs, o pats kūno priežiūros procesas gerokai pasikeitęs. Kas kelias dienas mokslininkai patikrina kūną, kuris guli po specialiu stiklu, leidžiančiu palaikyti optimalią drėgmę ir temperatūrą. Kas 18 mėnesių V. Lenino kūnas gabenamas į laboratoriją, kad būtų nuplautas ir iš naujo balzamuojamas. Po mirties jo smegenys buvo išimtos, siekiant ištirti „Lenino fenomeną“ sovietiniame „Smegenų institute“. Kai kurios jo smegenų dalys vis dar eksponuojamos Rusijos mokslų akademijoje.

Mauzoliejaus komanda – nuo garbės iki nuosmukio

Sovietinių mokslininkų išrasta unikali balzamavimo technologija netruko sulaukti ir daugiau „klientų“ dėmesio. Balzamuoti taip pat buvo komunistinio Vietnamo įkūrėjas Ho Chi Minhas, Bulgarijos Lyderis Georgijus Dimitrovas, Šiaurės Korėjos diktatoriai Kim Il-sungas ir Kim Jong-ilas. Taip pat buvo balzamuotas Sovietų Sąjungos lyderis J. Stalinas, kuris trumpam atgulė mauzoliejuje šalia V. Lenino, jis ten prabuvo nuo 1953 iki 1961 metų.

Bet kokie bandymai susisiekti su mauzoliejaus darbuotojais šiuo metu baigiasi nesėkmingai, nes jų tapatybės laikomos griežčiausioje paslaptyje. Taip buvo ne visada – nuo 1990 m. nemažai mauzoliejaus darbuotojų bendravo su žurnalistais visiškai nesislapstydami, tačiau dabartiniai ten dirbantys mokslininkai atsisako kalbėtis su žiniasklaida, kad „iš jų darbo nebūtų šaipomasi“, o tai neretai iš tiesų vyksta.

Didžiausias pavojus „Lenino laboratorijai“ iškilo po Sovietų Sąjungos griūties. 1991 m. dalis Rusijos lyderių reikalavo nugriauti mauzoliejų ir perlaidoti V. Leniną. Tam pasipriešino Rusijos dūmos komunistų partijos lyderis ir mauzoliejaus išsaugojimo organizacijos pirmininkas Jevgenijus Dorovinas.

„Labai daug žmonių išėjo į Raudonąją aikštę protestuoti dėl šios šventvagystės, – pasakojo J. Dorovinas. – Galų gale visus nuramino Kremliaus įgulos vadas, pranešęs miniai, kad mauzoliejus nebus griaunamas“, – pridūrė jis.

Savo ruožtu valdžios atstovai nusprendė nutraukti mauzoliejaus projekto finansavimą, dėl to pastarasis pakibo ant plauko. Komunistų partija į tai atsakė pradėjusi rinkti lėšas mauzoliejui išlaikyti. „Mes sumokėjome už viską, išskyrus dujas, vandenį ir elektrą“, – pareiškė J. Dorovinas, nors niekada nepatikslino, kokia suma buvo surinkta ir kokia išleista mauzoliejaus reikmėms. Pasak jo, valstybė atnaujino finansavimą mauzoliejui tik prieš kelerius metus.

Finansavimas yra, darbuotojų trūksta

Kaip bebūtų, didžiausią grėsmę mauzoliejui šiuo metu kelia ne finansavimo, o mokslininkų trūkumas. Šiuo metu dirbantys mokslininkai sensta, o į jų vietas neįmanoma prisišaukti jaunimo, nes ši profesija visiškai prarado savo prestižą.

Vieninteliu akivaizdžiu šios problemos sprendimu galėtų būti palaidoti V. Leniną, tačiau ši mintis nesulaukia didelio žmonių pritarimo, o mokslininkai baiminasi, kad kartu su V. Leninu bus palaidota ir devynis dešimtmečius trukusio balzamavimo eksperimento metu gautos žinios ir atradimai.

Pastarąjį kartą pažadai palaidoti V. Leniną nuskambėjo rusų žurnalistės Ksenijos Sobčiak prezidento rinkimų kampanijos metu, tačiau nei į pačią kandidatę, nei į jos žarstomus pažadus rimtai niekas nežiūrėjo.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: alfa.lt
Autoriai: Margarita Vorobjovaitė
(9)
(10)
(-1)

Komentarai ()