Archeologai mano, kad aptiko vietą, kurioje Jėzus penkiais kepalais duonos pamaitino penkis tūkstančius žmonių  ()

Archeologai, kasinėjantys prie Galilėjos jūros, galimai aptiko vietą, kurioje, kaip pasakoja Biblija, Jėzus stebuklingai pamaitino penkių tūkstančių žmonių minią, naudodamas tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis. Stebuklą, kuris minimas visose keturiose kanoninėse Evangelijose, kai kurie istorikai laiko viena iš seniausių pasakojimų apie Joshuą iš Nazareto.

Toks teiginys apie legendinės vietos suradimą grindžiamas Haifos universiteto mokslininkų atliktais atradimais. Kasinėdami Bizantijos laikų „Sudegusią bažnyčią“ Hipposo nacionaliniame parke (bažnyčia taip vadinama todėl, kad ji buvo viena iš septynių bažnyčių, sunaikintų per Sasanijos užkariavimą 614 m. pr.m.e.), archeologai bažnyčios grindyse atidengė 1 400 metų senumo mozaiką, vaizduojančią pamaitinimo stebuklą.

Remiantis evangelija pagal Morkų, Jėzus ir jo mokiniai po Jono Krikštytojo mirties išvyko į „negyvenamą vietą“ Galilėjos regione, kad pailsėtų (Mk 6:31). Vieta turėjo būti gana arti Galilėjos jūros kranto, nes jie ten pateko valtimi. Kai grupė išlipo į krantą, juos apsupo minia žmonių, kurie sekė Jėzų ir mokinius. Visada praktiški mokiniai patarė Jėzui pasiūlyti miniai išsiskirstyti, nes jau darėsi vėlu ir žmonėms nebuvo ko valgyti.

Jėzus liepė mokiniams surinkti žmonių turimą maistą, tada pažvelgė į dangų, palaimino ir perlaužė duoną, o duonos kepalus ir žuvis paskirstė žmonėms. Kaip rašoma Biblijoje, „visi valgė ir pasisotino. Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos gabaliukų ir žuvies likučių. O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų“ (Mk 6:42-44).

Tradiciškai buvo manoma, kad šis stebuklas įvyko Galilėjos jūros šiaurės vakariniame krante esančiame Kafarnaume – čia net yra bažnyčia, vadinama Padauginimo bažnyčia. Ankstyviausi krikščionių kulto įrodymai čia siekia IV a. vidurį, tačiau mozaika, susijusi su penkių tūkstančių žmonių pamaitinimu, datuojama maždaug 480 mūsų eros metais.

Naujojo atradimo vieta Hipposas yra pietrytiniame Galilėjos jūros krante. Miesto istorija siekia erų sankirtą, bet egzistuojama įrodymų, kad čia gyventa ir tris šimtus metų prieš mūsų erą. Iš viso „Sudegintoje bažnyčioje“ egzistuoja net kelios mozaikos, iliustruojančios stebuklo istoriją: pirmoji vaizduoja Jėzų, atliekantį stebuklą, o antrojoje matyti dvylika krepšių, užpildytų maistu.

Pirmieji įrašai apie krikščionių lankymąsi šio stebuklo vietoje pasiekia iš pirmosios krikščionių rašytojos-keliautojos Egerijos dienoraščio, Šventąją žemę lankiusios apie 381 m. Savo dienoraštyje ji rašė, kad „vieta, kur Viešpats maitino žmones penkiais duonos kepalais ir dviem žuvimis“ buvo netoli Kafarnaumo. Tačiau net jei Padauginimo bažnyčia yra ta pati vieta, kur lankėsi Egerija, keliautoja čia vis tiek lankėsi tik maždaug po 350 metų nuo Biblijoje aprašomų įvykių.

Įdomi detalė – panašu, kad mozaiką kūręs menininkas buvo ne vietinis. Mokslininkai apie tai sprendžia iš to, kad mozaikose žuvys vaizduojamos su dviem nugaros pelekais, o Galilėjos jūros žuvys turi tik vieną nugaros peleką.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(13)
(5)
(8)

Komentarai ()