Mokslininkai prisipažįsta, jog gerokai nuvertino „mirties zonų“ keliamą grėsmę - situacija yra kur kas blogesnė  (1)

Mokslininkai jas vadina „mirties zonomis“. Tai yra didžiuliai vandenyno plotai, kuriuose labai mažai arba visai nėra deguonies, todėl daugybei gyvybės formų būtų beveik neįmanoma ten išgyventi.

Šios milžiniškos ekologinės grėsmės zonos pastaraisiais dešimtmečiais gerokai padidėjo tiek savo skaičiumi, tiek ir dydžiu, ir dabar jau apima ne tik jūras, bet ir gėlo vandens šaltinius, esančius sausumoje. Naujausias tyrimas leidžia teigti, kad mes veikiausiai smarkiai neįvertinome tokių mirties zonų keliamos grėsmės.

Tradicinis požiūris į mirtinas zonas (dar vadinamas minimalaus deguonies zonomis arba kartais šešėlinėmis zonomis) yra tas, jog tokios hipoksinės (deguonies trūkumo) sąlygos susidaro, kai į pakrančių vandenis patenka žmonių veiklos sukurtų maistinių medžiagų perteklius, skatinantis dumblius daugintis. Vėliau jie virsta organine medžiaga, nusėdančia ant jūros dugno.

Ši lėtai ant dugno besikaupianti organinė medžiaga pritraukia ir naudoja deguonį per tam tikrą procesą, kurio metu jūrų gyvybės formos praranda svarbų resursą. Šis procesas yra laikomas pirmine mirtinų zonų susidarymo priežastimi. Tačiau gali būti kitas svarbus veiksnys, prisidedantis prie šios problemos, kurį iki šiol ignoruodavome, rodo tarptautinės mokslininkų komandos, kuriai vadovavo Plimuto universiteto biogeochemikė Sabine Lengger, atliktas tyrimas.

„Mūsų tyrimas rodo, kad ta organinė medžiaga, kuri nusėda ant jūros dugno, nesusidaro tik jūros paviršiuje, bet prie jos atsiradimo svariai prisideda ir vandenyno tamsybėse gyvenančios bakterijos, – sakė S. Legger. – Dabartiniai modeliai veikiausiai neatsižvelgia į šį svarų indėlį, tad žmonės nepakankamai įvertina deguonies nykimo mastą, kurio galime tikėtis ateityje ir toliau šylant klimatui.“

Mokslininkai ištyrė nuo Arabijos jūros, kur, kaip manoma, yra didžiausia pasaulyje mirties zona, dugno paimtus mėginius ir aptiko anaerobinių bakterijų, gyvenančių giliai vandenyje ir atsakingų už beveik penktadalį pagaminamos organinės medžiagos, egzistuojančios ant jūros dugno.

Minėtos mokslininkų komandos teigimu, dabartinės padėties pasekmės yra tos, kad šiandieniniai modeliai neatsižvelgia į šį veiksnį, vadinamą tamsiąja anglies fiksacija, mėgindami simuliuoti ir nuspėti, kaip mirties zonos plėsis ateityje. Tai reiškia, kad jie neturi gana didelės mirties zonų dėlionės dalies.

„Biogeocheminiai modeliai, kurie remiasi nuostata, kad visa nuskęstanti organinė medžiaga atsiranda dėl fotosintezės, be papildomos anglies, gali gerokai nuvertinti remineralizacijos mastą, – savo tyrimo išvadose konstatuoja mokslininkai. – Todėl deguonies poreikis minimalaus deguonies zonose gali būti didesnis nei nurodoma projekcijose, o tai reiškia, jog tokios zonos plečiasi sparčiau, nei manoma.“

Šio tyrimo išvados paskelbtos praėjus vos kelioms dienoms po to, kai Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija (IUCN) paskelbė savo ataskaitą, kurioje nurodė, kad mirties zonos plinta kaip vandenynų maras. Šiuo metu pasaulyje yra maždaug 700 tokių zonų, palyginti su mažiau nei 50 septintajame dešimtmetyje.

Tikėkimės, kad naujo tyrimo rezultatai leis mums geriau suvokti šio nerimą keliančio fenomeno mastą, kad galėtumėme imtis priemonių, kol dar nevėlu.

Šio tyrimo išvados paskelbtos moksliniame leidinyje „Global Biogeochemical Cycles“.

Aut. teisės: delfi.lt

(12)
(2)
(10)

Komentarai (1)