Ar esate girdėję apie legendomis apipintą Čingischano proproanūkę Khutulun? Neįtikėtina kovotoja, kuri eidavo imtynių su potencialiais jaunikiais, o imtynėse laimėjo apie 10 000 žirgų  ()

Čingischanas prisimenamas kaip vienas nuožmiausių kada nors gyvenusių karo vadų. Per savo gyvenimą jis užkariavo visas mongolų gentis ir valdė jas kaip vieną tautą – o taip pat užkariavo Europos, Azijos ir Artimųjų rytų žemes. Bet nors dauguma žmonių žino apie Čingischaną, nedaug kas yra girdėję apie jo proproanūkę Khutulun.

Ji yra laikoma kaip viena geriausių kovotojų Mongolijos kariuomenėje – ir ji yra likusi nenugalėta imtynių čempione, nors grūmėsi vien tik su vyrais. Ji pareiškė, kad niekada neištekės – nebent ją kas nors įveiktų imtynėse – todėl jai iššūkį metė eilė vyrų, siekusių ją vesti.

Mongolai savo karius rengdavo itin gerai – buvo siekiama, kad jų kariuomenė būtų pati stipriausia pasaulyje, mat Čingischanas norėjo užvaldyti visą pasaulį. Mongolai berniukus joti ir šaudyti lanku pradėdavo treniruoti vos nuo dvejų metų amžiaus. Po kelių kartų mongolai tapo nesustabdomomis karo mašinomis.

1260 metais Kublai Chanas tapo nauju Mongolijos imperijos valdovu. Tiesa, jog broliai ir pusbroliai iš pavydo kvestionuodavo jo teisę vadintis Chanu. Vienas jo pusbrolių buvo vyras, vardu Kaidu – kuris valdė teritoriją, vadinta Ugedėjaus rūmais. Kaidu vedė ir susilaukė kelių sūnų, tačiau jo mylimiausias vaikas buvo mažoji dukrelė Khutulun.

Būdama maža, Khutulun žaisdavo su savo broliais ir nenorėdavo rengtis mergaitiškais drabužiais – ar užsiimti „mergaitiška“ veikla. Ji visuomet norėjo būti tarp berniukų. Tėvas Kaidu laikė Khutulun lygią savo broliams ir ragino ją priimti savo padaužišką prigimtį.

Kai užaugo, Khutulun buvo net geresnė kovotoja nei jos broliai. Būdama moterimi, ji svėrė mažiau, todėl mūšio lauke ant savo žirgo galėdavo joti greičiau nei kiti. Ji buvo itin gera šaulė ir stipri kaip kultūristė. Jos „firminis“ triukas būdavo jojant su žirgu per mūšio lauką viena ranka pastverti priešo kareivį ir atnešti jį savo tėvui. Tai itin gąsdino priešus – ir per daugelį metų padėjo laimėti ne vieną mūšį.

Prieš daugelį metų, kai moterys imtynėse buvo neįsivaizduojamas reiškinys, Mongolijos princesė Khutulun rengėsi tradiciniais vyrų kovos drabužiais ir mesdavo vyrams iššūkį imtynėse. Mongolijos imtynių metu du oponentai griebia vienas kitam už rankų ir stengiasi panaudoti visą turimą jėgą, kad parverstų oponentą ant žemės. Teigiama, kad Khutulun buvo labai aukšta ir turėjo didelius ištreniruotus raumenis, tad galėdavo kovoti netgi su Mongolijos kareiviais, kurie tuo metu buvo vieni stipriausių vyrų pasaulyje.

Kai princesė sulaukė vėlyvos paauglystės, jos tėvas ėmė kalbėti apie supažindinimą su būsimu vyru, tačiau Khutulun nekentė šios minties. Tuo metu moterys neturėjo jokios galimybės rinktis, už ko ištekėti – ypač jeigu jos būdavo princesėmis. Tuo tarpu vyrai galėdavo turėti tiek žmonų, kiek tik užsigeisdavo, ir sprendžiant šį klausimą jų žodis būdavo lemiamas. Jiems net būdavo leidžiama turėti visą sugulovių haremą. Taigi meilei ar pagarbai tais laikais vietos beveik nebūdavo.

Khutulun buvo stipri ir atvira, todėl nebijojo pasakyti, kad ji neleis savo tėvui nurodinėti, už ko jai tekėti. Tuo labiau, kad jos broliai turėjo teisę rinktis, ką vesti, o ji buvo stipresnė už daugumą vyrų. Ji pareiškė, kad ji jau įrodė, jog yra verta pati išsirinkti savo vyrą. Įdomu tai, kad jos tėvas Kaidu sutiko ir dukrai neprieštaravo.

Khutulun pareiškė, kad jeigu pasaulyje atsiras vyras, kuris įveiks ją imtynių metu, ji už jo ir ištekės. O Kaidu nusprendė paversti tai varžybomis. Jis pasirašė karališkąjį įsaką, kad kiekvienas karalystėje gyvenantis vyras, kuris nori vesti jo dukrą, turi atsivesti 100 žirgų – kaip bilietą, leidžiantį dalyvauti varžybose. Jeigu potencialus jaunikis pralaimės, karalius turi teisę pasilikti žirgus, o jeigu laimės – galės vesti Khutulun.

Tačiau Khutulun laimėjo vieną kovą po kitos. Turtingi vyrai keliavo iš visos imperijos, kad galėtų mesti iššūkį princesei – o pralaimėję netekdavo 100 žirgų. Iš viso Khutulun laimėjo apie 10 000 žirgų, o jos tėvas Kaidu labai didžiavosi savo dukra – tame tarpe ir tuo, kad ji sugebėjo savo šeimai atnešti tokius turtus, statusą ir pagarbą. Jis dažnai sakydavo, kad Khutulun nusipelno tapti kitu Chanu šalyje labiau nei bet kuris vyras.

Savo knygoje apie Mongolijos imperiją žymus italų keliautojas ir istorikas Marco Polo rašė apie didžiausias Khutulun imtynių kovas. Turtingas princas iš kaimyninės karalystės pasirodė su didžiule tarnų vilkstine, taip pat su vienais sveikiausių ir gražiausių kada nors matytų žirgų. Princas taip pat buvo tik įkopęs į trečią dešimtmetį, be to, išvaizdus. Jam žengiant pro Ugedėjaus rūmų vartus visiems net žandikauliai atvipo. Visi buvo įsitikinę, kad jis taps Khutulun vyru, o paskelbus kovą, netruko pasklisti žodis, kad jis bus tas „išrinktasis“.

Kovos su išvaizdžiuoju princu dieną pasižiūrėti susirinko didžiulė minia – įskaitant Marco Polo ir Kublai Chano karališkojo teismo narius. Khutulun ir princas suėmė vienas kitam už rankų ir galinėjosi ringe žymiai ilgiau nei ligtolinėse kovose. Tuo tarpu minia šėlo ir džiūgavo. Tačiau staiga Khutulun parvertė princą ant žemės. Džiūgavimai liovėsi ir minia nuliūdo. Tuo metu dauguma ėmė manyti, kad Khutulun nori likti viena amžiams.

Ir iš tikrųjų, nėra jokių rašytinių įrodymų, kad Khutulun kada nors būtų ištekėjusi. Apie tai, kodėl ji liko vieniša, net ėmė sklandyti gandai. Tikėtina, kad ji buvo homoseksuali – arba puikiai suprato, kad ištekėjusi turės atsisakyti princesės kovotojos statuso. Juk besilaukianti moteris negali šokti į kovos lauką, to negali daryti ir moteris, kuri augina vaikus.

Taip pat kilo gandų, kad ji buvo įsimylėjusi vieną iš pirmosios eilės pusbrolių, tačiau negalėjo už jo ištekėti. Sakoma, kad sudaužyta širdimi ji nusprendė, kad jeigu negali ištekėti už savo pusbrolio, ji netekės už nieko išvis. Per eilę metų Khutulun kartu su savo tėvu laimėjo ne vieną mūšį – ir netgi mėgino nuversti Kublai Chaną.

Kai Khutulun įkopė į ketvirtą dešimtmetį, jos tėvas atsidūrė mirties patale. Kaidu apsupo visi jo vaikai ir žmonos. Jis pareiškė, kad gailisi, jog nepaskyrė Khutulun savo įpėdine. Jis teigė, kad Khutulun buvo stipriausia, todėl labiausiai verta lyderės posto. Be to, ją labai gerbė ir kariai.

Kai Kaidu mirė, žmonės nežinojo, kaip ką daryti. Priešingai nei europietiškose kultūrose, tėvo sostas nebūdavo perleidžiamas vyriausiam sūnui. Kadangi Khutulun buvo stipresnė už savo brolius, jie ėmė pavydėti, kad sostą praras moteriai. Princesės broliai ėmė regzti planą, kaip nužudyti Khutulun – ir ji buvo nužudyta dar prieš jai tampant mongolų lydere.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(16)
(3)
(13)

Komentarai ()