Profesorius, raginęs Afrikoje kurti atsarginę Lietuvą: 5 įdomūs dalykai, kuriuos verta žinoti apie K. Pakštą  (1)

Prieš 60 metų, 1960 m. rugsėjo 11 d., mirė geografas Kazys Pakštas – vienas įdomiausių XX a. tarpukario Lietuvos mąstytojų. Paklausti, ką žino apie šį žmogų, daugelis pasakytų, kad jis siūlė perkelti Lietuvą į Afriką ar konkrečiai į Madagaskarą. Tačiau tai – ne visai tiesa. Ir ne vienintelis dalykas, kuriuo įdomi ši išskirtinė asmenybė.


© Shutterstock.com

Portalas 15min kviečia susipažinti su 5 įdomiais ir vertais žinoti faktais apie Kazį Pakštą – išskirtiniu įžvalgumu pasižymėjusį žmogų – ir jo idėjas.

1. Visos Lietuvos į Afriką perkelti nenorėjo

Idėja, kad visą valstybę galima perkelti į kitą vietą, skamba gana beprotiškai, bet visų lietuvių perkelti į Afriką ar kur kitur K.Pakštas ir nesiūlė.

Jo mintis buvo kitokia – kur nors atokiame krašte, susitarus su vietos valdžia, Lietuvos valstybės lėšomis įsteigti nedidelę lietuvių koloniją, sudarant jai galimybes augti.

Pirmame etape, pagal K.Pakšto „atsarginės Lietuvos“ kūrimo planą, persikraustyti į koloniją turėjo tik 25 šeimos, ten sudarydamos kaimą su mokykla ir bažnyčia. Vėliau gyventojų skaičių šioje kolonijoje turėjo pildyti lietuviai, ten emigruojantys savo noru.

Taip, K.Pakšto teigimu, per kokius 25 metus galima pasiekti, kad kolonijoje gyventų apie 60 tūkst. gyventojų. Tokia kolonija galėtų turėti autonomiją, universitetą.

Tokių skaičių geografas nesugalvojo „iš oro“. Tarpukariu emigracija iš Lietuvos vyko aktyviai, per 20 Nepriklausomybės metų emigravo apie 100 tūkst. lietuvių.

Skelbimas spaudoje, kviečiantis keliauti į Pietų Ameriką
Skelbimas spaudoje, kviečiantis keliauti į Pietų Ameriką
© epaveldas.lt nuotr.

K.Pakštas suvokė, kad sustabdyti emigracijos neįmanoma, bet manė, kad galima ją valdyti – kad lietuviai kraustytųsi ne bet kur, o į vieną konkretų kraštą, kur jau būtų jų tautiečių, kur jie galėtų lengviau asimiliuotis ir iš karto įsitvirtinti.

 

Keldamas „atsarginės Lietuvos“ idėją geografas turėjo ir dar vieną tikslą. Jis bijojo, kad Lietuva, būdama tarp didelių ir agresyvių kaimynių, vis tiek kada nors bus okupuota ir praras Nepriklausomybę. Ir manė, kad tokiu atveju būtent „atsarginė Lietuva“ galėtų apsaugoti lietuvių tautą.

2. Svarstė ne tik Madagaskarą – pačius įvairiausius kraštus

Dabar dažnai įsivaizduojama, kad K.Pakštas atsarginę Lietuvą kurti siūlė būtent Madagaskaro saloje prie Afrikos krantų. Tokį įsivaizdavimą skatino ir Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“.

Bet Madagaskaras nebuvo nei vienintelis, nei pagrindinis variantas. K.Pakštas daug keliavo ir „Atsarginei Lietuvai“ vietos ieškojo visame pasaulyje. 1927 m. jis lankėsi Brazilijoje, 1930-31 m. – Afrikoje.

Kaip galimą vietą atsarginei Lietuvai jis buvo išskyręs Angolą, Pietų Rodeziją. Svarstė ir Tanganiką, Kvebeką, Vakarų Kanadą.

Rimčiausiai K.Pakštui kaip galima atsarginės Lietuvos vieta atrodė Angola – tuomet Portugalijos kolonija, ten jis pats lankėsi. Jis rašė, kad šios šalies aukštumos, esančios arčiau Atlanto, tinka nuolatiniam europiečių gyvenimui, kad žemdirbiai čia per metus gali bent dukart sėti ir pjauti, visus metus galvijus ganyti laukuose. Tiesa, apsilankęs Angoloje pažymėjo, kad tai visgi nėra tobula žemė, kaip kai kas galėtų įsivaizduoti.

 

Kazys Pakštas 1927 m.
Kazys Pakštas 1927 m.
© epaveldas.lt nuotr.

O Madagaskaras kaip tik geografui neatrodė tinkama vieta. Į Madagaskarą visus lietuvius didžiuliu laivu išplukdyti kiek anksčiau, dar XX a. pradžioje siūlė JAV lietuvis rašytojas Vincas Pietaris.

3. Sostinę siūlė perkelti į Klaipėdą

„Atsarginė Lietuva“ nebuvo vienintelė K.Pakšto idėja. K.Pakštas tarpukariu siūlė ir Lietuvos laikinąją sostinę iš Kauno perkelti į Klaipėdą. Jis manė, kad Lietuva turi atsigręžti į jūrą ir ją kuo geriau įsisavinti.

„Ne toje vietoje Vytautas žirgą plukdė... Mūsų ekspansija turi eiti ne Pripečio pelkių ir ne gudiškųjų smėlio plotų kryptimi. Mūsų kelias veda į Vakarus, į vandenis. Pajūrio viena pėda brangesnė už šimtus hektarų tolimojo užnugario...“ – rašė K.Pakštas.

Kaip pavyzdį K.Pakštas rodė norvegus – anot jo, nors ši tauta nedaug skiriasi nuo lietuvių, jie tapo „pasaulio vežikais“, nes žiūrėjo į jūrą.

Taip pat K.Pakštas siūlė kurti Lietuvos prekybos laivyną, steigti Klaipėdoje naujas jūrų navigacijos ir žvejybos mokyklas, steigti Jūrų departamentą ar ministeriją. Būtent K.Pakšto idėjų įtakoje tarpukariu buvo suplanuota Šventosios miesto ir uosto plėtra.

K.Pakštas svajojo, kad šimtmečio pabaigoje Klaipėda galėtų tapti pusę milijono gyventojų turinčiu miestu ir reikšme prilygti Rygai ar Karaliaučiui, o Šventoji irgi tapti didmiesčiu.

 

To neįvyko, tačiau bent viena K.Pakštui gimusi idėja – Jūros šventė, kurią K.Pakštas pasiūlė kaip būdą lietuvius paskatinti pažinti jūrą – gyva iki šiol.

4. Nesutarė su A.Smetona

K.Pakštas nebuvo koks marginalas – jis dėstė Lietuvos universitete, bendravo su kitais to meto didžiausiais mąstytojais, tokiais kaip Stasys Šalkauskis, ir tarpukario Lietuvos valdžia apie K.Pakštą tikrai žinojo. A.Smetona buvo ir asmeniškai susitikęs su K.Pakštu.

Antanas Smetona
Antanas Smetona
© Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Tačiau A.Smetona, nors apskritai jo valdymo metais Lietuva stengėsi vykdyti palankią išeiviams emigracijos politiką, į K.Pakštą nežiūrėjo rimtai dėl įvairių priežasčių – ir dėl to, kad K.Pakštas buvo krikščionis demokratas, ir dėl to, kad jo idėjos atrodė nepagrįstos ir keliančios bereikalingą paniką.

1938 m. vykusio susitikimo metu K.Pakštas bandė įtikinti A.Smetoną, kad šis „vertingą tautos inventorių“ – bibliotekas, archyvus, aukso bei svetimų valiutų atsargas – paruoštų laikinam perkėlimui į užsienį.

K.Pakštas matė, kad situacija Europoje kaista, ir bijojo, kad netrukus gali būti per vėlu. Jis netgi siūlė sudaryti galimybes geriausiems studentams studijuoti užsienyje, kad šie išvengtų galimos okupacijos.

 

A.Smetona, nors K.Pakštą priėmė gana draugiškai ir netgi pavaišino arbata, tiesiog atsakė, kad gal kaip nors išvengsime viso šito, o prezidento sekretorius dar apkaltino K.Pakštą „atnešant nereikalingo bailumo“.

„Ech, tas Pakštas su savo planais tik paniką kelia“, – po susitikimo su geografu skundėsi A.Smetona.

„Nedovanotinas mūsų pakvaišusių valdovų naivumas“, – jau vėliau, 1940 m., skundėsi K.Pakštas.

5. Idėjų neatsisakė ir emigracijoje

1939 m. K.Pakštas išvyko į JAV ir į Lietuvą, šalį okupavus sovietams, niekada nebegrįžo. Bet mintys apie atsarginę Lietuvą jo neapleido. K.Pakštas kaip galimas „Atsarginės Lietuvos“ lokacijas svarstė Australiją, Naująją Zelandiją, Okeaniją.

Galiausiai jis apsistojo ties Britų Hondūru (dabartinis Belizas Centrinėje Amerikoje, tuomet autonomiška Jungtinės Karalystė kolonija).

1958 m. jis savo planus pristatė JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“, bet JAV lietuvių jo planai nesužavėjo. Imtis praktinių veiksmų, kurie padėtų K.Pakštui įgyvendinti idėją, JAV lietuviai neskubėjo ir į K.Pakšto kvietimus organizuotis reagavo vangiai.

Daug jų tik buvo pradėję tvarkytis gyvenimus JAV ir dar kartą kraustytis į naują kraštą su neaiškia ateitimi anaiptol nedegė noru.

Aut. teisės: 15min.lt

(23)
(1)
(22)

Komentarai (1)