Kodėl ne visi primatai evoliucionavo į protingas būtybes kaip žmones?  (14)

Kol žmonės migravo per visą pasaulį, išrado žemdirbystę ir aplankė Mėnulį, mūsų artimiausi giminaičiai liko gyventi medžiuose, kur iki šiol ramiausiai ėda vaisius ir medžioja kitas beždžiones.

Šiuolaikinės šimpanzės gyvuoja ilgiau nei šiuolaikiniai žmonės (anot naujausių skaičiavimų šiuolaikinės šimpanzės gyvuoja 1 milijoną metų, palyginus su 300 000 metų, kuriuos egzistuoja Homo sapiens), tačiau mes esame visai kitame evoliucijos etape jau apie 6-7 milijonus metų. Jeigu šimpanzes laikome savo pusseserėmis, mūsų paskutinis bendras protėvis yra tarsi proproprosenelė su dviem gyvais palikuonimis.

Tačiau kodėl žmonės pasiekė žymiai daugiau nei šimpanzės?

Paleontropologė Briana Pobiner iš Smithsonian instituto (Vašingtonas, JAV) sako, kad kiti primatai neevoliucionuoja į žmones, nes jiems ir taip puikiai sekasi. Visi šiandien gyvuojantys primatai, įskaitant kalnų gorilas Ugandoje, staugūnus Šiaurės ir Pietų Amerikose ir lemūrus Madagaskare, gali išgyventi ir klestėti savo dabartinėse gyvenamosiose vietovėse.

Antropologijos profesorė Lynn Isbell iš Kalifornijos universiteto sako, kad evoliucija nėra progresas. Evoliucijos esmė yra tai, kaip gerai organizmas prisitaiko savo dabartinėje gyvenamojoje aplinkoje. Anot evoliuciją tyrinėjančių mokslininkų, žmonės nėra labiau evoliucionavę nei kiti primatai ir mes nelaimėjome vadinamojo „evoliucinio žaidimo“. Nors įspūdingas gebėjimas prisitaikyti leidžia žmonėms manipuliuoti skirtingomis aplinkomis siekiant patenkinti savo poreikius, šis gebėjimas nėra pakankamas, kad žmonės atsidurtų evoliucijos piramidės viršūnėje.

 

Kaip pavyzdį paimkime skruzdėles. Anot L.Isbell, jos nėra labiau ar taip pat evoliucionavusios, kaip žmonės. Pasaulyje yra tiek daug įvairiausių rūšių skruzdėlių ir visos jos yra puikiai prisitaikiusios prie savo gyvenamosios aplinkos.

Nors skruzdėlės neišmoko rašyti (tiesa, jos išrado žemdirbystę seniau, nei atsiradome mes), jos yra neįtikėtinai sėkmingi vabzdžiai. Skruzdėlės tiesiog nėra sėkmingos tose srityse, kurias sureikšmina žmonės ir kuriose būtent žmonės yra labai sėkmingi.

B.Pobiner sako, kad žmonės įsivaizduoja, jog sveikiausias yra stipriausias ir greičiausias – tačiau iš tiesų evoliuciniam žaidimui laimėti tereikia išgyventi ir reprodukuoti.

Mūsų protėvių ir šimpanzių atsiskyrimas yra geras pavyzdys. Nors mes neturime pilnų žmonių ir šimpanzių fosilijų, mokslininkai panaudojo fosilijų pėdsakus su genetinėmis ir elgesio užuominomis, kad sužinotų apie jau išnykusias rūšis, kurių palikuonimis tapo žmonės ir šimpanzės.

 

L.Isbell pasakoja, kad mes neturime žmonių ir šimpanzių protėvių palaikų ir ji nėra įsitikinusi, kad net ir juos turėdami, mokslininkai sugebėtų užtikrintai juos sulyginti su žmonių linija. Anot L.Isbell, mokslininkai mano, kad šis sutvėrimas buvo panašesnis į šimpanzę nei į žmogų – ir tikriausiai gyveno tankiuose miškuose, kad galėtų keliauti nuo medžio ant medžio net nepaliečiant žemės.

Mokslininkai mano, kad žmonių protėviai pradėjo atsiskirti nuo šimpanzių protėvių tada, kai ėmė daugiau laiko leisti ant žemės. L.Isbell mano, kad galbūt mūsų protėviai tyrinėdami naujas vietoves ėmė ieškoti maisto.

Ji sako, kad mūsų ankstyviausi protėviai, kurie atsiskyrė nuo bendro jų ir šimpanzių protėvių, buvo prisitaikę tiek laipioti medžiais, tiek vaikščioti žeme. Tik visai neseniai, maždaug prieš 3 milijonus metų, šių protėvių kojos tapo ilgesnės, o jų didieji kojų pirštai labiau atsisuko į priekį, kas leido jiems nuolatos vaikščioti žeme.

 

Mokslininkė sako, kad skirtumai renkantis gyvenamąją vietą tikriausiai buvo pirmas pastebimas elgesio pasikeitimas. Anot jos, kad imtų vaikščiotų tik ant dviejų kojų, mūsų protėviai turėjo pradėti gyventi atvirose erdvėse – jie turėjo daugiau keliauti kojomis, kur medžių buvo ne tiek daug.

Visa kita – žmonių evoliucijos istorija. Tuo tarpu tai, kad šimpanzės liko medžiuose, nereiškia, kad jos nustojo evoliucionuoti. 2010 metais skelbta genetinė analizė rodo, kad protėviai atsiskyrė nuo mažųjų šimpanzių protėvių prieš maždaug 930 000 metų, o trijų gyvuojančių porūšių protėviai atsiskyrė prieš maždaug 460 000 metų. Centrinės ir rytinės šimpanzės atsiskyrė tik prieš maždaug 93 000 metų.

B.Pobiner sako, kad joms akivaizdžiai labai gerai sekasi būti šimpanzėmis. Jos vis dar gyvuoja – ir tol, kol mes nesunaikinsime jų gyvenamųjų vietų, jos ir toliau klestės dar daugybę metų.

Parengta pagal „Live Science“.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(13)
(6)
(7)

Komentarai (14)