Lietuviai jau kartą išgyveno pandemiją: tais metais tauta ėjo „išmirimo keliu“  (2)

Gyvenimas pandemijos sąlygomis nėra saldus: tą galėtų paliudyti ne tik šių dienų lietuviai, bet ir tie, kurie gyveno prieš šimtą metų. Kaip rašo istorikas Gediminas Kulikauskas, 1918 metų liepos mėnesį Lietuvoje pasirodęs gripas mūsų protėviams didelio įspūdžio nepadarė – tikėtasi, kad padės orai. Tačiau orai nepadėjo, o pandemija Lietuvą užklupo pačiu jautriausiu periodu. Teko rinktis: vykti į bulviakasį ir mirti nuo gripo, ar – nekasti bulvių ir mirti iš bado.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2020-10-30 Lietuviai jau kartą išgyveno pandemiją: tais metais tauta ėjo „išmirimo keliu“  (2)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tikėjo, kad „gripės“ nėra ko baimintis

Savo feisbuko paskyroje istorikas bei knygų „Apelsinų kontrabanda“ ir „Lietuvos kodas“ autorius G. Kulikauskas pasidalino istoriniais faktais apie ispaniškąjį gripą Lietuvoje.

„Pasiskaičius apie senojo gripo siautėjimus Lietuvoje 1918–1919 m. jau sunkoka žiūrėti į šių dienų situaciją“ nesugadintu žvilgsniu“. Visur beformis chaosas dėliojasi į fraktalus ir jau lyg matytas mozaikas.

1918 m. liepą Lietuvoje pasirodęs gripas mūsų protėviams didelio įspūdžio nepadarė – manyta, kad padės orai: „jei ilgiau bus gražus saulėtas oras, ta liga, kuri dabar aplėkė jau visą Europą, veikiai bus pergalėta ir greitai vėl prapuls. Taigi nėra ko baimyties&$x2026;“, – to meto šaltiniais dalinasi istorikas.

Kaip rašo G. Kulikauskas, tuo metu Lietuvoje buvo nemažai susirgimų, tačiau, kaip nurodoma istoriniuose šaltiniuose, nuo gripo „dar nemirė nė vienas“.

„Tad lietuviškoje spaudoje daugiau rūpintasi tautiniais ir valstybės kūrimo dalykais. O dėl gripo labiau jaudinosi vis dar potvirčiais krašto šeimininkais tebesijautę vokiečiai“, – rašo G. Kulikauskas.

Anot jo, vokiečių leidiniuose mirgėjo žinutės apie „gripę“ ir buvo randami šiokie tokie prevenciniai receptai jai įveikti, pavyzdžiui:

vengti čiaudinčių žmonių, o ir pačiam „kosėjant arba čiaudint nusikreipti ir ranką prisidėti prie burnos.“

 

Parėjus iš viešumos, dera maudytis, plauti rankas. Taip pat – praskalauti burną su šiltu druskingu vandeniu (galima ir keletą kartų per dieną). Dar geriau – „su vandendario superoxydu (veikiausiai vandenilio peroksidu – G. Kulikausko pastaba) arba kalium hypoermanganicum (kalio permanganatu – G. Kulikausko pastaba) sulyg mūsų prityrimu ir praskiestu lysoformo skystimu (kalio karbonato tirpalas su formaldehido priedu – G. Kulikausko pastaba) (keletą lašų į stiklą vandens), kad nuplovus jau prilipusią ligą.“

Anot istoriko, vokiečių rankose galų gale, buvo ir dezinfekcinės stotys, ir krašto higiena. Kaip pastebi G. Kulikauskas – jie tvarkėsi efektyviai. Pavyzdžiui, beveik pribaigė vieną nuožmiausių užkrečiamų ligų Lietuvoje – raupus. „O 1917 m. vos plykstelėjusias suvaldė dizenterijos ir šiltinės epidemijas (nors Vilniuje ir Vilniaus krašte spėjo numirti daugiau nei tūkstantis užsikrėtusių)“, – rašo G. Kulikauskas.

Daugelį ligonių pražudė bulviakasis

Ir nors gripas vasaros pabaigoje lyg ir išnyko, teigia istorikas, rudenį infekcinė liga sugrįžo ir smogė visa jėga, ypač spalį. „Gripė dažnai lydžiama plaučių užkaitimu <…> i paskutiniame laike daugis ir miršta“, – savo feisbuko įraše to meto šaltinius cituoja G. Kulikauskas.

Anot jo, labiausiai visus gąsdino gripo užkrečiamumas – „jeigu šeimynoje suserga vienas, tai ne po ilgo atgula antras, trečias ir taip toliau, kol neapserga visi.“

Istorikas rašo, kad žmonės stebėjosi „gripės“ pavojumi senoliams ir pakartotiniu susirgimu. „Ypačiai pas gripės ligą nesuprantama, kodėl ta liga vienu laiku siaučia po visą pasaulį <…> liga atsiranda ne taisyklingais laikotarpiais, ja serga daug senų žmonių, ir tie, kurie sirgo vasaroj, dabar vėl susirgę. Todėl tas, kuris kartą sirgęs gripe, neprivalo manyti, jog jis daugiau nesirgs„ , – tokie teiginiai užfiksuoti istoriniuose šaltiniuose.

 

Kaip teigia istorikas, jei šiandien daugeliui yra mirtina būtinybė socializuotis baruose ar renginiuose, tai tuomet tokia būtinybė buvo pamaldos, turgus ir bulviakasis.

„Tai ne šių dienų išpaikimas, nenusikasęs, bulvėms sušalus, irgi galėjai mirti – tik nuo bado. Tad daugelį rudens ligonių pražudė bulviakasis: vos pajutę pirmą pagerėjimą lipdavo iš lovos nusikasti bulvių – peršaldavo ir „vėl atkrisdavo į ligą“, o tada neretai ir atsisveikindavo su pasauliu“, – rašo G. Kulikauskas.

Smogė jautriausiu periodu

Tačiau ne bulviakasis buvo blogiausias dalykas pandemijos suvaldymo požiūriu. Anot istoriko, pandemija smogė jautriausiu – valdžios perdavimo laikotarpiu. „1918 m. rudenį vokiečių valdžia krašte tebuvo formalumas, skirtingai nuo vasaros, jiems jau neberūpėjo organizuoti, išlaikyti ir valdyti dezinfekcinių stočių tinklą, rūpintis higiena, skiepyti gyventojus, versti juos laikytis švaros ir saugos taisyklių. Vokiečiai traukėsi, palikdami valdžią it atriektą pyragą ant stalo tiems – kas ją sugebės paimti ir išlaikyti. Lietuviai, lenkai ar bolševikai.

Tokiu metu tikrai nedaugeliui Lietuvoje rūpėjo pandemijos suvaldymas. Ji praslinko lyg fonas, šešėliu (per karą žmonės buvo atbukę nuo mirčių, tad reagavo šalčiau)“, – rašo G. Kulikauskas.

 

Žmonėms teko persirgti: kaip nurodo G. Kulikauskas, kiekvienas kiemas, kiekvienas kaimas tegalėjo pasikliauti tik savimi ir nuosavais imunitetais, jau gerokai padilintais karo ir bado metų.

„Kokie galėjo būti tokio „švediško“ būdo persirgti nuostoliai niekas nežino. Bendras mirčių skaičius gimimų skaičių 1918–1919 m. (gripo siautėjimo periodu) viršija daugiau, nei 25 tūkst. Bet neaišku kiek jų tenka gripo daliai, nes Nepriklausomybės kovų metu, oi kiek buvo vietų ir progų padėti galvas.

Bet tuos metus tarpukario Lietuvoje ilgai prisiminė kaip ypač kruvinus ir niūrius tautai, kuri, anot Lietuviškosios enciklopedijos, tuomet „ėjusi išmirimo keliu“, – rašo istorinių knygų autorius.

Jis priduria, kad epidemija Lietuvoje neabejotinai turėjo įtakos didesniam mirtingumui. Anot G. Kulikausko, to meto valdžios reakcija dažnai būdavo pavėluota ir vangi.

„O eiliniai žmonės į ligą žiūrėjo lengvabūdiškai („man nieko negali nutikti“ ) arba su fatalizmu („jei lemta susirgti – neišsisuksi“ ).

Bene didžiausias skirtumas tarp anos ir šios pandemijos – informacinis. Apie ispaniškojo gripo pandemiją smulkias žinutes reikia „gaudyti“ laikraščių paskutiniuose puslapiuose. O domėdamiesi šių dienų neganda nuolat patiriame informacijos perkrovas“, – reziumuoja istorikas.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Vytautė Merkytė
(20)
(4)
(16)

Komentarai (2)