Kaip tai skambėtų neandertalietiškai? Naujausios technologijos mokslininkams padeda išsiaiškinti pirmykštės sąmonės sandarą  ()

Naujos molekulinio genetiko Rob DeSalle knygos „Our Senses: An Immersive Experience“ ištrauka


Pasaulyje daug ginčijamasi, kaip ir kada pradėjo kalbėti mūsų protėviai, o taip pat artimiausi giminaičiai – Homo neanderthalensis. Bėda, kad kalba iškasenose niekaip neišlieka. Vietoje to turime keturis netiesioginio kalbos kilmės supratimo būdus.

Pirma, galime tirti fosilijų anatomines struktūras, kurios dalyvauja kalbėjime, tarkime, gerklas ar (jeigu įsigilinsime į detales) poliežuvinį kaulą, ir jų išsidėstymą esamuose išlikusių rūšių skeletuose ar rekonstruotuose išmirusių rūšių skeletuose.

Antra, galima tirti tokius artefaktus kaip akmeniniai įrankiai ir kiti gerai išsilaikantys daiktai, kurie gali būti susiję su kalba. Šis būdas paremtas idėja, kad jeigu archeologinis artefaktas rodo samprotavimą manipuliuojant simboliais ir bendravimą per tokius samprotavimus, tai labiau nei tikėtina, kad kuriant tokį daiktą naudota kalba.

Trečia, kai kurias išvadas apie kalbos kilmę galima padaryti, palyginus H. sapiens kalbos struktūrą su šimpanzių komunikacija.

Iš pradžių panagrinėkime archeologinius liudijimus. Įtikimiausi archeologiniai įrodymai būtų kokios nors išlikusios rašto formos, kaip, pavyzdžiui, Senovės Egipto hieroglifai. Tačiau tokių įrodymų nepaliko nei senovės sapiensai, nei neandertaliečiai.

Archeologiniais duomenimis paremtas išvadas apie kalbos egzistavimą galima daryti ir radus kalbai konstruoti naudojamų mąstymo procesų tipų įrodymų.

Kadangi simbolinis mąstymas yra pagrindinis kalbos komponentas, archeologai tikslingai ieškojo šio žmogaus proto aspekto patvirtinimo. Nors tokiuose šiuolaikiniuose objektuose, kaip dailė ir muzika, simbolinio mąstymo naudojimą aptikti paprasta, kaip konkrečiai jį galėjo išreikšti senovės žmonės ar neandertaliečiai – labai sunku.

Skaitomiausi Naujausi

 

Tokie ritualiniai objektai, kaip spalvotos geldutės papuošaluose, o taip pat tam tikros laidojimo taisyklės, buvo aptiktos, kasinėjant tiek neandertaliečių, tiek ir sapiensų radimvietes. Šie objektai kelia mintis apie simbolinį mąstymą.

Tikriausiai pats įdomiausias (ir, kas dar svarbiau – pats seniausias) archeologinis radinys, kurį galima susieti su simboliniu mąstymu, yra nedidelis akmuo su aiškiais, tikslingai padarytais piešiniais. Senovės sapiensų gyvenvietėje Blombos oloje (PAR) rastas artefaktas yra maždaug šimto tūkstančių metų amžiaus, ir jis laikomas pirmuoju įtikimu simbolinio mąstymo naudojimo žmonių bendravime įrodymu.

Archeologiniuose radiniuose gan nedaug ženklų, rodančių, kad neandertaliečiai galėjo kalbėti ir kad jų kalba buvo išvystyta. Tačiau tai nereiškia, kad jie nesinaudojo ženklų kalba ar kokia nors kita labai paprastos kalbos forma ir kad nemąstė simboliškai. Lygiai taip galima tvirtinti, kad archeologinių duomenų apie sapiensų kalbą irgi nepakanka.

Visi svarstymai apie kalbos atsiradimą anatominiu lygiu sietini su aparatu, kurį sapiensai naudoja kurti garsus, iš kurių susideda šnekėjimas, tampantis kalba. O būtent, žmonių gerklos nusileido žemyn, kitaip nei daugumos giminaičių – šimpanzių ir neandertaliečių (šiaip jau yra neseni duomenys, kad mažiausiai vieno neandertaliečio iš Artimųjų Rytų skeleto gerklos buvo nusileidusios, ir tuo remiantis, galima daryti prielaidą, kad šis individas galėjo išgauti kalbos garsus, panašius į mūsų).

 

Anatomiškai šiuolaikinio Homo sapiens kalbos aparato veikimo morfologinės struktūros išsivystė jau po to, kai maždaug prieš 200 tūkstančių metų mūsų rūšis atsiskyrė nuo bendro H. neanderthalensis ir H. sapiens protėvio.

Dar vienas anatomine struktūra pagrįstas būdas yra mirusių individų smegenų rekonstrukcija: galima ištirti kalbėjime ir kalbos supratime dalyvaujančius smegenų regionus, o paskui palyginti juos su šiuolaikinių žmonių smegenų atitinkamomis dalimis. Atlikus palyginimą, galima daryti kai kurias išvadas apie senovės žmonių kalbos egzistavimą. <…>

Kadangi tyrėjai iškastinių rūšių smegenis gali rekonstruoti, remdamiesi vien endokraninėmis atlajomis*, maždaug atkuriančiomis smegenų paviršių, neandertaliečių smegenų rekonstrukcija yra tik paleoantropologų planuose. Tad, niekaip negalime išvysti, kokios buvo šios – ar bet kurios kitos iškastinės senovės žmonių rūšies – Broca ir Vernike zonos. Galima panaudoti endokranais gautą smegenų dydį ir formą įvertinti smegenų išsivystymą ar struktūrą.

Yra naujų duomenų, rodančių, kad ankstyvuose kritiškuose kognityvinio vystymosi etapuose neandertaliečių ir sapiensų smegenys kito skirtingai. Įrodymai gauti, lyginant neandertaliečių kūdikių kaukoles su sapiensų kūdikių ir šimpanzių kaukolėmis. Remdamiesi šiais rezultatais, mokslininkai priėjo prie išvados, kad būtent pirmieji vystymosi metai smarkiausiai atsiliepia kognityviniams šimpanzių, neandertaliečių ir sapiensų skirtumams.

 

Philippas Gunzas ir Simonas Neubroueris su kolegomis sugebėjo rekonstruoti naujagimio neandertaliečio kaukolę, kad ištirtų besivystančios kaukolės struktūrų dinamiką ir taip galėjo nustatyti smegenų formą. Tai, kas vyksta abiejų rūšių kaukolėse po gimimo gerokai skiriasi, nors yra ir bendras bruožas – abiejų rūšių smegenys išauga labiau, nei kitų Homo genties atstovų.

Homo sapiens kūdikių smegenys per pirmus, svarbiausius gyvenimo metus, smegenys suapvalėja, tuo tarpu neandertaliečių išlieka pailgos formos. Tai reiškia, kad sapiensų smegenys vystosi ir auga visai ne kaip neandertaliečio, ir, kas dar svarbiau, augimo skirtumai atsiranda svarbiausiu kognityvinių gebėjimų vystymosi smegenyse periodu.

Pirmi gyvenimo metai būtini plačių ryšių susidarymui besivystančiose smegenyse, ir šie ryšiai lemia pažinimą, elgesį ir bendravimą. Vėliau, vaikui vystantis, jie supaprastėja, tačiau pirmais gyvenimo metais susidariusių ryšių skaičius yra lemiamas faktorius. Kadangi toliau šimpanzių, neandertaliečių ir sapiensų smegenys vystosi vienodai, toks vystymosi po pirmų gyvenimo metų etapas buvo būdingas ir bendram visų trijų rūšių protėviui.

 

Panašu, neandertaliečiai neturėjo tų neuroninių ryšių, kurie išsivystė sapiensams pažinimui ir komunikacijai, būdingai mūsų rūšiai. Veikiausiai neandertaliečių požiūris į pasaulį ir apsikeitimas informacija apie jį labai skyrėsi nuo mūsų.


Our Senses: An Immersive Experience
Чувства: Нейробиология сенсорного восприятия

(3)
(0)
(3)

Komentarai ()