Mistiškas radinys Europoje – konstrukcija, jungusi du skirtingus pasaulius: palygino su garsiuoju Stounhendžu (Foto)  (1)

Italijoje aptikta paslaptinga medinė konstrukcija buvo pastatyta prieš daugiau nei 3000 metų – ir tai galėjo būti bronzos amžiuje egzistavęs „begalybės baseinas“. Remiantis naujausiais tyrimais, baseino vanduo religinių ritualų metu atspindėdavo dangų ir taip buvo siekiama sudaryti įspūdį, kad žiūrima į kitą pasaulį.


Vienas iš tyrimo autorių radinį palygino su garsiuoju Anglijos Stounhendžo paminklu, kuris, kaip buvo tikima, žmones galėjo nuvesti į kitą pasaulį.

Į baseiną panaši konstrukcija greičiausiai buvo pastatyta tarp 1436 m. ir 1428 m. pr. m.e. „Tai buvo didelių kultūrinių pokyčių metas šiame regione, kas sustiprino religinių apeigų idėją“, – pabrėžia Niujorko Kornelio universiteto archeologas ir vienas iš tyrimo autorių Sturtas Manningas.

„Kai stovi netoli baseino, matai tik blankų paviršių, – aiškina archeologas, – o kai priartėji prie jo ir žvelgi į atsispindintį dangaus vaizdą vandenyje, tam tikra prasme patenki į kitą pasaulį.“

Italų archeologai radinį aptiko 2004-ais metais šiaurės Italijoje, Nočeto regione. Jį pavadino „Vasca Votiva“, kas išvertus reikštų „šventą baseiną“. Baseino duobė yra maždaug 12 metrų ilgio, 7 pločio ir daugiau nei 3 metrų gylio. Ji buvo iškasta mažos kalvos viršūnėje ir išklota ąžuoliniais, riešutmedžio ar guobos stulpais, lentomis ir sijomis.

 

 

S.Manningas pastebi, kad nuosėdų sluoksniai rodo duobėje buvusį vandenį – nors jokie vandentiekio kanalai link baseino nevedė, o ir pats radinys atrodo per daug įmantrus, kad galėtų atlikti vandens rezervuaro funkciją. Ankščiau duobėje aptikti apeiginiai puodai ir medinės figūrėlės rodo, kad konstrukcija buvo pastatyta dar bronzos amžiuje, bet tikslios datos nustatyti neįmanoma, tad ir baseino paskirtis lieka paslaptyje.

Senovinė mediena

Sturtas Manningas yra dendrochronologijos – mokslo, pagrįsto medžio rievių analize – specialistas. Jis ir jo komanda prisijungė prie projekto tikėdamiesi nustatyti medžių, naudotų baseino statybai, amžių ir tokiu būdu sužinoti apytikrę konstrukcijos pastatymo datą.

„Tai sudėtinga užduotis, nes veikiama deguonies, mediena greitai pūva, o senovinių medžių augimo datą galima nustatyti pagal nuosėdų sluoksnį ant rąstų“, – tikina S.Manningas. Jo komanda ištyrė medienos augimo žiedus ir išmatavo kiekvieno žiedo radioaktyviosios anglies lygį, kurią medžiai absorbuoja dar būdami gyvi. Medis nustoja sugerti anglį, kai yra nukertamas, todėl likusi radioaktyvioji anglis gali padėti nustatyti, kada jis buvo nukirstas.

Skaitomiausi Naujausi

 

Tyrėjų komanda nustatė radioaktyviosios anglies lygį ir palygino jį su kitų medžių, augusių šiaurės Europoje skirtingu metu, duomenimis. Tai leido jiems nustatyti, kad „begalybės baseinas“ buvo pastatytas maždaug XV a. viduryje pr.m.e, ir tai atitinka didelių kultūrinių pokyčių laiką šiaurės Italijoje. Tuo metu visuomenė perėjo nuo paprastesnių, atskirų ūkių į sudėtingesnę socialinę bendruomenę ir pradėjo plėtoti gyvenvietes, kurios vėliau tapo kultūros centrais.

Vandens atspindys

„Nustatymas, kada buvo pastatyta Nočeto konstrukcija tik dar labiau sustiprina idėją, kad ji buvo skirta religinėms apeigoms“, – sako S.Manningas. Jis pasakoja, kad nėra jokių įrodymų, jog baseinas buvo naudojamas kaip paprastas rezervuaras žemės drėkinimui. Be to, jo viduje rasti ritualiniai puodai ir figūrėlės rodo, kad tai buvo naudota kaip ritualinės aukos.

 

Keletas panašių su vandeniu siejamų ritualų vietų jau buvo atrasta ankščiau – pavyzdžiui, Kretoje, Mino civilizacijos XV a. pr.m.e. iš molio ir akmens pastatyti baseinai. Vis dėlto nieko panašaus į „begalybės baseiną“ šiaurės Europoje dar nebuvo atrasta. „Mūsų žiniomis, tai unikalus radinys šiame regione“, – konstatuoja S.Manningas.

Jis palygino radinį su akmens amžiaus Stounhendžu Anglijoje. Nors pastarasis paminklas yra kur kas didesnio masto, tačiau „ten yra savotiškos alėjos, vedančios į ceremonijų vietą, ir ten taip pat tarsi paliekamas vienas pasaulis ir sukuriamas įspūdis, kad persikeliama bei prisijungiama prie kito“.

„Tam tikra prasme tai yra „begalybės baseinas“, nes jis įrengtas kalvos viršuje ir jei stovėtum šalia jo bei žvelgtum į jį, per vandenį pamatytum puodus ir kitus daiktus, kurie ten buvo specialiai sudėti, – priduria archeologas. – Bet tuo pačiu didele dalimi žiūrėtumėte į dangų ir debesis, esančius virš jūsų. Sunku įsivaizduoti, kad tai nesusiję su lietumi ir kitais panašiais dalykais“.

 

Pasak jo, vandens ritualai Nacete buvo žmonių bandymas įgyti dievybių palankumą – dievybių, atsakingų už vandenį ir kritulius, nes šie elementai buvo gyvybiškai svarbūs pirmykštėms žemdirbių bendruomenėms.

„Jeigu Nočeto baseinas išties buvo naudojamas žemės drėkinimui, tebūnie – tačiau nepanašu, jog tai būtų visiška tiesa, – sako S.Manningas, – statinys labiau buvo skirtas grupinei veiklai, kuri žmonių nuomone galėjo atnešti naudą, ar kad tai padarius, dievai bus pamaloninti“.

Tyrimas paskelbtas moksliniame žurnale „PLOS One“.

Parengta pagal „Live Science“.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Paulina Bastakytė
(10)
(1)
(9)

Komentarai (1)