Kelionė į vieną pusę, arba vieno žmogaus misija į Marsą

Visi kelionė į vieną pusę kai kalba eina apie Marsą, tai greičiau savižudybė - juk nuskridęs negalėsi gyventi kaip Žemėje iki kol senatvė ateis. Deguonies ir maisto atsargos labai greitai išseks, o ir apskritai, nebūsi gi su skafandru visada. O gal bus numatyta ir išgyvenimo sistema? Tada kodėl gi ne - kas keli metai atskristų vis daugiau žmonių ir formuotųsi marsiečių kolonija Puikus straipsnis - suteikė peno apmąstymams

Nesijaučiu ypatingai "humaniškų" pažiūrų, bet man tai labiau panašu į "sadistinės išperos" svaičiojimus. Tikroji vertybė būtų pats grižęs astronautas, kuris perduotų savo patirtį, išgyvenimus, neikainuojamas zinias, o ne didvyriškai žūtų vardan kažkokio tikslo. Marsas jau dabar pasiektas, kam dėl jo siųsti savižudžius. Tegul pats ir skrenda. Saugiai nuskristi ir grįžti - tai racionali tikslo dalis, pasiekimas mums visiems.

siustu vis ne po 1 o po kelis zmones i marsa. jie ten vis gautu papildomos irangos, maisto. zejau dokumentika, kad kazkokia mokslininku grupe sukure irengini kuris is marso atmosferos gali isskirt deguoni ir kura raketom. taip potruputi formuotusi supratimas is praktikos ko reikia marso kolonijoi pamatam. kokios kliutis ir kokio patvarumo pastatu. per tuos metus juk israstu tiek visokio gerio, kad jie isikurtu ten lyg namie. galiausiai po kokiu 50metu gal net patys gamyklas medziagu jau turetu ir galetu but savarankiska kolonija. ir galeusiai teraformuoti marsa po truputi galetu pradet, ar bent jau siust vis daugeu zmoniu ir pradet statyt miesta. tai juk nera tik fantastika, o igivendinami dalykai, tik svarbu tu agenturu poziuris i visa sita reikala. nes juk kitaip tai su klausimu del keliones i marsa uzstrigsim beviltiskai ilgai *isdamiesi su tuo menuliu - pirmyn, atgal, pirmyn, atgal

jo, nusiųskim į Marsą Adomą ir Ievą, įdavę kirvį ir kastuvą, ir tegu sukasi kaip išmano.. dar pora sumuštinių įdėtume (vis gi humaniški mes) prieš marsiečius apsigėdytume, bet ne esmė. taip žmonių psichologija, mąstysena pasikeitė, anksčiau dėl šlovės, iš idėjos galėjo galvas nusipjauti, o dabar norim praktinės naudos, o kokia praktinė nauda iš šito "genialaus" plano? daugiau naudos ir žymiai pigiau siųsti ten robotus. kai nuspresim kolonizuot tada ir siūsim "gyvus pavyzdžius", o dabar kokiam velniui ten? man tie savižudžiai sentimentų nekelia, jei nori tegul žudosi, bet tik ne mano sąskaita, man negaila kelių litų šoviniui, jei kuriam nors atsibodo gyvent, bet už raketą kainuojančią milijardus aš tai tikrai nemokėsiu

na nebent kai bus bazė (ar kelios) kokiam mėnulyje, iš kur bus galima jau leisti "daukartinius tarpplanetinių skrydžių erdvėlaivius" ir žmonių skrydžiai į Marsą nebus toks pinigų mėtymas i balą tada dar suprasčiau, o dabar? nusenusio mokslininko vaikystės fantazijos

ir išvis, kaip civilizuotos visuomenės nariams, pirmiausia reik išsikuopt ką "prišikom" (atsiprašant) savo planetoj, tik po to pradėt dairytis kokią čia dar planetą apkakot

Apsiverk i delnus

O man visai nieko tokia idėja, mielai skrisčiau į Marsą be bilieto atgal.

Beje, vistiek po kurio laiko atsiųstų dar vieną žmogų, arba nedidelę kapsulę su degalais, grįžimui atgal. Tereikia į Marsą pasiųsti tokį erdvėlaivį, kuris būtų iš dviejų dalių: viena liktų Marso orbitoje, o kita - nuleidžiamasis blokas. Tada po kiek laiko pasiuntus tą kapsulę su degalais pakilimui ir grįžimui, ir pakilus iš Marso, tereiktų vėl susijungti su orbitoje palikta pirmąja erdvėlaivio dalimi ir grįžti atgal. Aišku, dar turėtų būti pristatyta atsargų, juk kelionė atgal į Žemę ilga, kaip ir kelionė į Marsą. Viskas yra padaroma, tereikia apskaičiuoti, investuoti ir patikimai sukonstruoti.

idomi mintis....

man zemeje geriausia ir saule ir sofa arti

Reikia genetikam paplušėt ir išvest tokią augalų rūšį, kuri išgyventų Marse ir gamintų O2, juos ten pasodint, tada uždėt gaubtą, kuris nepraleidžia dujų (didelį) ir palaukt, o tada bandyt skrist ir gyvent po tuo gaubtu. Nors verčiau pirma įrengti svarbiausią dalyką išgyvenimui - pakenčiamą interneto ryšį

Kai pagalvoji, kiek žmonija aukojo gyvybių dėl ne tik nenaudingų, bet jai ir žalingų dalykų, tai viena auka vardan tokio tikslo, o, svarbiausia, savanoriška, neatrodo daug (skamba savotiškai šitas sakinys, bet, jei jau norit smerkti, visų pirma turėtumėt smerkti tūkstančius tų, kurie kasdien savo gyvybes atima betiksliai). Iš tikrųjų tai netikėta atrodo mintis, kad siunčiant žmogų kelionei į vieną pusę, nesakoma, jog jis siunčiamas kaip savižudis. Įdomi ir tolimesnės kolonizacijos mintis, nors žmonija, mano manymu, tam dar nepribrendo technologiškai. Kita vertus, vardan ko tai daroma? Inžinierius nurodo, kad tokia kelionė stimuliuotų mokslo bumą tam tikrose srityse, tai duotų ir tą pačią mokslinę, ir ekonominę naudą. Tautoms suteiktų dar vieną pretekstą bendradarbiauti (o ne kariauti). Tas yra tiesa, tačiau tiesa būtų ir tai, kad ir kitokios pabaigos kelionė į Marsą pasiektų minėtus rezultatus, tiesiog jos įgyvendinimas nusikeltų vėlesniam laikui. Bet bendradarbiavimas ir susižavėjimas prasideda jau nuo pasirengimo pačiam įgyvendinimui. Šį žmonijos siekį tereikia kelti viešumon, kiekvieną laiptelį, kuriuo pakylam arčiau tikslo, paviešinti. Ir žmonija savim galės didžiuotis kur kas labiau, jei sugebės savo didvyrį sugrąžint namo gyvą ir sveiką. Matydamas, kokiu tempu progresuoja technologijos, esu linkęs palaukti ir pasiimti briedį vietoj žvirblio. Kažkaip keista įsivaizduot žmoniją, besididžiuojančią sakant: „Mums pavyko nusiųsti žmogų į Marsą! Mirti...“.

Karius (jie irgi žmonės siunčia į Iraką, kur garantuotai žūstama dešimtimis. Ir nieko. Norinčių ten važiuoti pakanka. Ar daug lietuvių protestuoja dėl mūsų karių? Juk jie gali žūti! O jie ne patys važiuoti sugalvojo, juos pasiuntė politikai (t.y. mūsų atstovai ─ kažkuria prasme mes patys). O juk kariai ne tik patys žūsta, bet ir kitus žudo. Ar daug bus verkiančių dėl vieno savižudžio marsiečio? O kiek bus norinčių patekti į istoriją kaip pirmasis nukeliavęs į Marsą? O kiek dar bus pavydinčių tam pirmąjam? Kai tik atsiras proga, minia su didele pompa išsiųs astronautą; beveik savo rankom sugrūs jį į kosminį laivą; su dideliu malonumu stebės tiesioginę laidą kaip jis ten dvesia. Dėl akių truputį paraudos ir pasiųs antrą.

Em, gal ir prie smulkmenu prisikabineju, bet irake praktiskai niekas nemirsta, jei ten kokie 600 000 ar kiek kareiviu ir is ju per pora metu mire 3000, tai cia tiek civiliu mirsta skurdzioj sali per ta laika is sito kiekio zmoniu...galejai bent su cecenija palygint:P, ten bent 120 000 cecenu mire lygtais. O del to astronauto - niekas nesake kad tai SAVIZUDISKA misija, marse imanoma isgyventi, papildomu atsargu atsiustu, o per ta laika jis galetu atlikinet tyrimus, uzsiimt diplomatinemis misijomis su marso valstybemis ir panasiai

Kopti vienam į kalnus, važiuoti kareiviu Irakan ar kur kitur į karštą planetos tašką, visvien yra viltis, kad grįši. Čia tos vilties nebūtų. Tai daryti vien todėl, kad išgarsėtum? Kažin, ar svekai galvojantis žmogus tik dėl tokios garbės pasirinktų bilietą vienon pusėn? Alpinistas nupjauna savo vivę ir lekia prarajon, gelbėdamas draugą, aukojasi, nes kitu aveju abu žus. O čia? Gal tokį dalyką pasiūlyti mirtininkui. Jis turės šansą dar kiek pagyventi: kol jį apmokys, paruoš skrydžiui, kol skrydis tęsis, gal dar Marse pagyvens kiek laiko. Na, dar gal jam kompanijon pasiūlyti mirtininkę meginą? Dviese vis linksmiau. Pafantazuosiu toliau. Įsivaizduokime, kad pasiseka išgyventi ir prisitaikyti prie Maraso sąlygų. Prasideda nauja populiacija, tik va, genetinis kodas nusikaltėliškas? Gal ne visi taps nusikaltėliais, gimę iš šių Marsiečių Ievos ir Adomo? Kainas užmušė Abelį.Abelis gerietis, Kainas blogietis. Mes gi visi iš Kaino, bet juk ne visi blogiečiai.

Faktas yra tai kad tas zmogus butu siunciamas mirti ir tik mirti. Tai juk turim robotus, kurie gali buti naudingesni tiriant raudonaja planeta negu zmogus, tai kodel siusti zmones? Primena zmogus visokias ekspedicijas ir pan, bet va jei Kolumbas butu turejes elektronini per atstuma valdoma laiva butu ji siuntes o ne pats vaziaves. Taip kad cia peza senis jog kazka reikia issiusti ir nuzudyti, neva garbingai tai tikrai nera tiesa. Negana to iskiltu begales techniniu kliuciu... Ir pvz jei jau nori siusti zmogu ir veliau jam siusti maista ir kitus zmones, tai pradziai tegul siuncia tuscia stoti, na su robotais, bet pritaikyta zmonem ir kai ji sekmingai bus isteigta tada tegul jau siuncia zmones, taip atkris daug rizikos ir isgyvenimo sansai padidetu, na aisku cia tik pvz, galima kiekvienam aspektui pasigilinus daug pasiulymu prigalvot ir paneigti sita neapgalvota senuko siulyma.

Ko čia visi karščiuojatės? Čia tik svaičiojimai, kažin ar toks projektas išvis bus imtas bent kiek rimčiau svarstyti. Sunku mums į Mėnulį nukakti, o ką bekalbėti apie Marsą.

R.Kalanta reikejo siust Atsirastu norinciu, tik is ismes, ar istvertu jis kelione iki galutinio tikslo, va kur klausimas ? NU ok pajuokavom, tiek to.

Nukvakusio dėdulės sapalionės ... pirma, jei pirmieji ir tolesnieji kosmonautai buvo vykdytojai, tai jie nebuvo siunčiami myriop, Gagarinas juk grįžo. Toliau koks tikslas siųsti žmogų, jei net ir tais laikais pirma siuntė strielka ir bielka kol bent jau teoriškai įsitikino, kad verta siųsti žmogų ir beje ne Gagarinas nusprendė, taigi ne didvyriškumo reikalas buvo. Mokslinis tyrimas gal, bet ar šiuo atveju žmogaus siuntimas į marsą su vienos krypties bilietu bus tikslingas moksliniu požiūriu? Nemanau. Vienu žodžiu susipainiojo dėdulė tarp didvyriškumo kaip jis supranta ir realaus materialaus gyvenimo.