Gintaras – „spąstai“ vandens gyventojams (0)
Mokslininkai jau seniai bando paaiškinti, kaip į gintaro „spąstus“ patenka vandenyje gyvenantys vabzdžiai ir mikroorganizmai. Gintaras formuojasi iš spygliuočių medžių sakų, o vandens mikroorganizmai retai palieka savo „namus“. Jei sakai sukietėja sausumoje, tai kaip paaiškinti tą faktą, kad juose neretai randami būtent vandens gyventojai. Kad įrodytų šią teoriją, vokiečių ir amerikiečių tyrinėtojai atliko praktinį eksperimentą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Viena iš teorijų, kaip vandens gyventojai patenka į gintaro „spąstus“ yra tokia: dar nesustingę sakai, tekėdami iš medžių pro plyšius, užpildytus vandeniu, „sugriebia“ ten patekusius mikroorganizmus. Kita teorija: vėjas atpučia išdžiūvusias vandens telkinių gyventojų liekanas į sakų gniužulėlį, kol šis yra dar pakankamai minkštas.
Aleksandras Šmitas (Alexander Schmidt) iš Berlyno Gamtos istorijos muziejaus (Vokietija) ir Deividas Dilčeris (David Dilcher) iš Floridos universiteto Geinesvile (JAV) išaiškino labai paprastą, šį fenomeną aiškinančią teoriją. Mokslininkai teigia, kad medžių, augančių vandenyje, sakai teka žemyn, išsaugodami tam tikrą formą. Jų vidus yra gana klampus, o išorinis hidrofobinis sakų gniužulėlio apvalkalas pakankamai nesukietėja, todėl pro jį prasibrauna smalsūs ir neatsargūs vandens gyventojai.
Norėdami pagrįsti šią teoriją mokslininkai atliko eksperimentą Floridoje, kur vienas iš eksperimento dalyvių Deividas Dilčeris turi mažą gabalėlį žemės su nedideliu tvenkiniu joje. Tyrėjai keliems medžiams, augusiems tame tvenkinyje, padarė įpjovas, kad tekėtų sakai, ir stebėjo rezultatus.
Pasiekę vandenį sakai arba išsiskirstydavo į labai smulkius lašelius ir plaukiodavo ant vandens paviršiaus, arba įgavę pagalvėlės formos pavidalą dažniausiai grimzdavo į dugną. Po kelių dienų pasiekusiems dugną egzemplioriams susiformuodavo plonas tvirtas išorinis apvalkalas, tačiau vidus išlikdavo skystas. Pasirodo, smulkūs mikroorganizmai prasiskverbia į sakų pagalvėlę iki susiformuojant tvirtam išoriniam apvalkalui. Tuo tarpu stambesni vabzdžiai, kol sakų vidus dar būna skystas, be jokio vargo pralenda pro tokį apvalkalą ir taip įstringa gintaro „spąstuose“.
„Žmonės visada galvojo, kad mažiems minkštakūniams organizmams pakliūti į gintaro „spąstus“ labai sunku, o yra priešingai.“ – sako Aleksandras Šmitas.
Vėliau atėjo karščiai, tvenkinys išdžiūvo, o susilieję su oru sakų gniužulėliai visiškai sustingo. Autorių rankose atsidūrė visa kolekcija „neatsargių“ vabalų, dumblių, žiuželinių mikroorganizmų, nematodų, erkių ir netgi grybų bei bakterijų, kurie pakliuvo į gintaro „spąstus“. Grybai ir bakterijos, patekę į gintaro „spąstus“ ir toliau kaip niekur nieko augdavo viduje tol, kol sakai galutinai sustingdavo.
Plačiau: MokslasPlius