Žilvinas Šilėnas: ES klimato kaitos nuotykis  (2)

ES džiūgauja: „Vienas iš didingiausių momentų ES istorijoje“, – džiaugėsi Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas, „Kibirkštis, kuri pradės trečiąją technologinę revoliuciją“, – teigė Angele Merkel. Jie, be abejo, šnekėjo apie ES energetikos politiką. Neseniai ES priėmė vieną iš ambicingiausių ir labiausiai skubotų sprendimų – iki 2020-ųjų patrigubinti atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimą ir penktadaliu sumažinti anglies dvideginio emisijas. Sprendimas unikalus tuo, kad, kitaip nei ankstesni su klimato kaita susiję pareiškimai, šis yra privalomas šalims-narėms, taigi ir Lietuvai.


Labiausiai į akis krenta sprendimo priėmimo skubotumas. ES net nelaukė, kol Tarptautinis klimato kaitos komitetas (IPCC) šių metų vasarą paskelbs naujausias mokslines išvadas apie klimato kaitą (iki šiol buvo paskelbtas tik sutrumpintas, nepilnas ir negalutinis variantas) ir kol ES piliečiai galės su jomis susipažinti. Juk net jei pasauliui iš tikro gresia katastrofa, kaip teigia klimato kaitos alarmistai, turbūt daugelis jų sutiks, kad 3-4 mėnesiai nėra tas laiko tarpas, po kurio kažką pakeisti bus per vėlu. Taigi ką Stavros Dimas Paryžiaus Politinių mokslų institute apibūdino kaip „didžią ES sėkmę“ yra ne mokslo, o politikos triumfas, kurį į savo pasiekimų knygą aukso raidėmis neabejotinai įsirašys ES pirmininkaujanti Vokietija ir EK prezidentas.

Visa tai nebūtų buvę įmanoma be informacinės kampanijos apie klimato kaitą. Bet vienašališkas informacijos pristatymas ir net savotiška cenzūra žiniasklaidoje, masinės demonstracijos, oponentų šmeižimas (teigiant, kad nesutinkantys su klimato isterija yra nupirkti naftos ir tabako kompanijų) yra ne liberalios Vakarų demokratijos bruožas, o netolimos praeities atgarsis. Skirtumas tik tas, kad tuo metu tuos, kurie nesutikdavo su oficialia valdžios pozicija, apšaukdavo liaudies priešais ar diagnozuodavo protinį atsilikimą.

Energetinis saugumas, klimato kaitos prevencija ar konkurencingumo didinimas?

Anot sprendimo priėmimo šalininkų, atsinaujinančių šaltinių naudojimo patrigubinimas turėtų spręsti klimato kaitos, energetinio saugumo ir (net!) ES konkurencingumo didinimo klausimus. Tačiau didžiausias šio argumento trūkumas yra tai, kad ES pasiryžimas mažinti anglies dvideginio emisijas ir didinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą negali užtikrinti nė vieno iš šių rezultatų.

Dėl ES energetikos politikos priemonių, didinant atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, išplečiant anglies dvideginio emisijų prekybos sistemą (EPS), energijos kainai bus sudarytos paskatos kilti. Pirmoji EPS elektros kainas ES vidutiniškai padidino 3-5 proc., panašų efektą turi ir atsinaujinančios elektros energijos gamybos rėmimas. Net jei energijos kainų kilimas ar naujų technologijų diegimas butų kompensuojamas „ES pinigais“, tai tebus prastas buhalterinis triukas užmaskuoti dabartinės ES energetikos politikos kainą.

Dabar labai populiari energetinio saugumo koncepcija susideda iš fizinio energijos tiekimo galimybių ir energijos kainos. Atsinaujinančių šaltinių plėtojimas dažniausiai padidina šalies viduje gaminamos energijos kiekį, tačiau šie šaltiniai yra brangesni. Taigi, net jei naudojant atsinaujinančius šaltinius ir pasiekiamas didesnis fizinis energijos tiekimo saugumas, energijos kainos padidėja; kitaip tariant, turime daugiau galimybių pirkti brangesnę energiją. Tačiau ši paprasta tiesa, kad mokant didesnę kainą atsiveria didesnės pasirinkimo galimybės, veikia ir be ES politikos. Be to, ES pamiršta, kad būtent dėl anglies dvideginio emisijų ribojimo, ES sumažina vietinio ir svarbiausia, pigaus, energijos šaltinio – anglies – naudojimo galimybes.

Aukštesnės energijos kainos, ceteris paribus, turi neigiamą, o ne teigiamą efektą pramonės konkurencingumui, nes didina gamybos kaštus. Ne veltui ES pasigirsta kalbų, kad reikėtų įvesti muitus produktams iš tų šalių, kurios nesirūpina klimato kaitos prevencija. Tačiau toks žingsnis turėtų neigiamų pasekmių tarptautinei prekybai ir sumažintų gerovę ir importuojančiose, ir eksportuojančiose šalyse.

ES deklaracija, esą ES pramonė bus konkurencingesnė, nes prisitaikys prie anglies dvideginio ribojimo sąlygų anksčiau, nei likęs pasaulis, yra, diskutuotinas. Pirma, to neatsitiks, jei kitų šalių pramonė nepaseks ES pavyzdžiu ir nesiims identiškų anglies dvideginio mažinimo priemonių. Antra, technologiškai besivystančiame sektoriuje, kur dar įmanomi radikalūs technologiniai pokyčiai, (koks dabar yra atsinaujinančių resursų ir anglies dvideginio emisijų mažinimo sektorius) esamos technologijos skatinimas gali sukelti prisirišimą prie dabartinės technologijos, o ne technologinį sprogimą. Pavyzdžiui, dabartinės vadinamosios „pirmosios kartos“ biodegalų, pradėtų vartoti dar XX a. pradžioje, rėmimas gali sudaryti kliūtis „antrosios kartos“ biodegalų (iš celiuliozės, t.y. iš medienos) plitimui. Turint galvoje ES žemės ūkio sugedimo lygį tokia situacija nėra neįmanoma.

Be abejo, atsinaujinančių išteklių energetika turi savo vietą ir ateitį ES energetikos sektoriuje, tačiau ekonomiškai pagrįsta atsinaujinančių išteklių energetika buvo ir bus plėtojama ir be ES deklaracijų.

Paradoksai

Jei ES deklaruoja, kad žmogaus veiklos anglies dvideginio emisijos yra pagrindinis klimato kaitos variklis, kyla klausimas, kodėl šalia anglies dvideginio emisijų mažinimo kartu liepiama padidinti atsinaujinančių išteklių naudojimą iki 20 proc. Jei ES iš tikro rūpi kovoti su klimato atšilimu, kokiu būdu bus sumažintos anglies dvideginio emisijos iš esmės neturėtų rūpėti. Užsispyrimas akcentuoti tik atsinaujinančią energetiką, o ne atominę energetiką yra neabejotinai politinio spaudimo, o ne objektyvaus sprendimo rezultatas.

Be to, ES deklaruojant susirūpinimą energijos tiekimo patikimu ir didėjančia priklausomybe nuo importuojamo angliavandenilinio kuro, kategoriškumas dėl atominių elektrinių eksploatavimo pratesimo Bulgarijoje ir Lietuvoje taip pat yra nesuprantamas.

Klimato aktyvistai iniciatyvas grindžia ir moraliniu požiūriu, esą mes visi turime pasiaukoti, kad išgelbėtume pasaulį. Tačiau tikroji nepatogi tiesa yra tai, kad patys ryškiausi „klimato kariai“ nė nemano pasaulio gelbėjimui aukoti savo gerovės. Kai ES jau visai rimtai žiūri į kaitrinių lempučių uždraudimą, (kurį dar prieš 4 mėn. sarkastiškai pranašavo autorius, vienas iš pagrindinių klimato kaitos prevencijos šalininkų, EK prezidentas Barozas, pareiškia ir toliau vairuosiąs savo visureigį, nes jis esą tikintis „piliečių laisve“. Kitapus Atlanto, kito „klimato kario“ Alo Goro rezidencija, kaip neseniai paaiškėjo, sunaudoja apie dvidešimt kartų daugiau energijos nei vidutinio amerikiečio namai. Liberalios minties šalininkai niekada neprieštaravo individo laisvei pasirinkti, ką vairuoti ir kur gyventi, tačiau kai šias laisves prisimena tie, kurie pamokslauja apie individo teisių suvaržymą kovos su klimato kaita labui, nesutapimas tarp kalbų ir darbų yra akivaizdžiai nenuoseklus.

Spaudos konferencijoje paklausti, kiek tokia ES politika kainuos europiečiams, Merkel ir Barozas tiesiog teigė, kad „viskas bus gerai“. Tai puiki lengvabūdiškos ES priimtos politikos iliustracija. Nors klimato kaitos reiškinyje dar apstu nežinomybės, nors daugelis ES šalių nesugeba įgyvendinti net gerokai švelnesnių Kioto protokolo reikalavimų, ES lyderiai strimgalviais puolė užsikrauti ypač ambicingus ir brangius planus. Padidinti mokesčiai dyzelinui – šiandien, kaitrinių lempučių uždraudimas – rytoj? Seniai žinoma tiesa, kad kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau neracionalių sprendimų ji gali sau leisti, tačiau šį kartą ES, dėl noro bent kur nors būti lydere, ir mus nusitempė į šį ypač brangų nuotykį.

P.S. Jei žiūrėjote Al Gore „Inconvinient Truth“, pažiūrėkite ir „The Great Global Warming Swindle“.

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

www.balsas.lt

Aut. teisės: www.technologijos.lt
(0)
(0)
(0)

Komentarai (2)