Bausmė naudingiausia tuomet, kai jos bijoma  (1)

Niekam nepatinka mokėti baudų už greičio viršijimą ar aplinkos teršimą, bet ar tikrai bausmė skatina gerą elgesį? Jei tikėtume tyrimo, neseniai publikuoto žurnale „Science“ rezultatais, atsakymas yra „taip“. Netgi tolima bausmės perspektyvas motyvuoja žmones bendradarbiauti bendros gerovės labui.

Bendradarbiavimas visuomenės gerovės labui – viena iš žmonių visuomenių savybė, tačiau sunku tirti, kaip altruistinis elgesys išsivysto asmenims, siekiantiems savo pačių tikslų įgyvendinimo, rašo sciencenow.sciencemag.org. Altruistinio elgesio kaina pavieniam asmeniui gali būti ganėtinai aukšta – pavyzdžiui, mirtis kare ar padidėję išlaidos dėl degimo produktų išmetimo į atmosferą apmokestinimo – o tai kai kuriems žmonėms yra priežastis bandyti išvengti altruistinio elgesio ir pareigos. Visuomenėse siekiant skatinti bendradarbiavimą sukurta įvairių bauginančių priemonių – nuo fizinių bausmių iki baudų.

Tačiau ankstesni eksperimentai, kuomet tiriamieji žaidė žaidimą, kuriame jie buvo baudžiami jei nenorėjo bendradarbiauti, vertė manyti, kad bausmė yra visuomenės požiūriu labai brangus dalykas.

Notingemo universiteto (D.Britanija) mokslininkas Simonas Gächteris, vadovavęs naujam eksperimentui, įtarė, kad „šiuose eksperimentuose laiko horizontas buvo pernelyg arti, kad būtų pastebėti kokie nors naudingi bausmės poveikiai“.

Norint patikrinti šią hipotezę, mokslininkas su kolegomis atliko panašų eksperimentą, kuriame dalyvavo 207 asmenys, suskirstyti į 69 grupes po 3 asmenis. Visos grupės žaidė žaidimą, kuriame kiekvienam dalyviui iš pradžių buvo duodama 20 žetonų ir prašoma nuspręsti kiek jų investuoti į bendrą projektą. Kiekviename žaidimo raunde visi grupės nariai uždirbdavo po 0,5 žetono už kiekvieną į projektą investuotą žetoną, nepriklausomai nuo to, kiek investavo kiekvienas konkretus grupės narys.

Taigi visų žetonų pasilikimas sau individualiai yra naudingas. Bet jei kiekvienas grupės narys dosniai prisideda prie bendro projekto, tai kolektyvinis uždarbis bus didesnis. Pusei žaidžiančiųjų grupių buvo suteikta galimybė „bausti“ bendradarbiauti nelinkusius grupės narius atimant žetonus iš jų asmeninės sąskaitos. Kita pusė grupių nieko bausti negalėjo.

Žaidimas buvo žaidžiamas arba 10, arba 50 raundų, kurie truko iki 90 minučių. Trumpesni žaidimai su baudimo galimybe teikdavo mažiau pajamų dalyviams nei žaidimai be bausmės galimybės – kaip ir ankstesniuose eksperimentuose. Bet kai žaidimas trukdavo 50 raundų, grupėse, galėjusiose bausti bendradarbiauti nelinkusius narius, kiekvieno nario indėliai būdavo vidutiniškai didesni ir būdavo uždirbamas didesnis žetonų pelnas nei grupėse be bausmės galimybės.

Mokslininkai priėjo išvadą, kad bausmė skatina bendradarbiavimą ilgu periodu.

Šiek tiek nustebino tai, kad 50 raundų trunkančiuose žaidimuose dalyviai bendru žetonų skaičiumi mažiau baudė vieni kitus nei žaidžiant trumpesnius žaidimus.

„Rezultatas toks, kad baudimas yra naudingas tuomet, kai jis veikia vien kaip grėsmė, kurios nereikia dažnai panaudoti“, - sako S.Gächteris.

Šis tyrimas parodo, kad ankstesnė S.Gächterio išvada, jog bausmė yra kenksminga, „buvo eksperimentinis artefaktas, atsiradęs dėl santykinai mažos tyrimo apimties, - sakė Kalifornijos universiteto (JAV) antropologas Robas Boydas, tiriantis mechanizmus, formuojančius žmonių kultūrą. - Baudžiantiesiems asmenims reikia kažkiek laiko, kad pamokytų potencialius sukčius bendradarbiauti“.

Bausmės taikymo pradžioje ji naudojama „dosniai“, bet kai sukčiai pasimoko bendradarbiauti, tai vien bausmės grėsmės pakanka, kad jie laikytųsi išvien su visuomene.

Aut. teisės: delfi.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (1)