Richard Black. Vanduo – stoka ir galimybės  (6)

Teigiama, kad kasdien žmogui reikia ne mažiau nei 20 litrų vandens. Toks kiekis būtinas norint atsigerti, nusiprausti, išskalbti rūbus bei išplauti indus, pasigaminti maisto ir kartu garantuoja, kad nepradės plisti įvairios pavojingos ar net mirtinos ligos.

Veikiausiai nei susimąstome, nei skaičiuojame, kiek litrų vandens per parą sunaudojame ir suvartojame, tačiau yra regionų, kuriuose žmonės vertina kiekvieną gėlo vandens lašą. Pavyzdžiui, per didžiausią sausrą Rytų Afrikoje kai kurie žmonės per parą turi mažiau nei penkis litrus, o dalis iš jų mažiau nei litrą vandens. Akivaizdu, kad žmonija disponuoja daugybe svarbių ir brangių iškasenų bei gamtos turtų, tačiau kad ir kaip banaliai skambėtų, vanduo vis dar išlieka svarbiausias ir brangiausias iš jų būtent todėl, kad yra gyvybiškai būtinas.

JT kasmet sudaromame žmogaus socialinės raidos indekse labai aiškiai deklaruojama, kad bene svarbiausias ir pirminis veiksnys, užtikrinantis sklandžią šalių ekonominę ir socialinę plėtrą, o kartu ir žmonių socialinę raidą, yra ne kas kita, o turimi gėlo vandens ištekliai bei šalyje funkcionuojanti sanitarinė sistema. Vakarų pasauliui tai atrodo visai neaktulus rodiklis, nes esame įpratę, kad gėlo vandens visada turėjome ir, regis, visada turėsime. Tačiau kaip nutinka, kad kai kurios kurios visuomenės ar bendruomenės pasaulyje neturi galimybių apsirūpinti vandeniu. Be to, kaip ir kokią tam daro įtaką globaliniai procesai – gyventojų skaičiaus Žemėje didėjimas, spartėjantys urbanizacijos procesai ir šylantis klimatas.

Į pirmą klausimą JT vystymo programoje, kurios vienas iš tikslų yra gerinti aprūpinimą gėlu vandeniu skurdžiausių ir labiausiai jo stokojančių šalių gyventojus, atsakoma vienareikšmiškai: kai kuriose šalyse vandens trūkumas tikrai kelia susirūpinimą, tačiau vandens stoką labai dažnai nulemia net ne fizinis vandens (ne)buvimas vienoje ar kitoje vietovėje, bet didžiulis skurdas, nelygybė ir kova dėl galios ir įtakos sferų. Statistika tai puikiai iliustruoja. Pavyzdžiui, ir Japonijoje, ir Kambodžoje per metus vidutiniškai iškrenta labai panašus kritulių kiekis – apie 160 cm. Nepaisant to, kiekvienas japonas per dieną gali sau leisti suvartoti 400 litrų vandens, tuo tarpu Kambodžos gyventojui per dieną tenka vos viena dešimtoji tokio kiekio.

Tiesa, laikui bėgant situacija pasaulyje šiek tiek pagerėjo. JT duomenimis, nuo 1990 m. 1,6 mlrd. žmonių gali gerti švarų vandenį, nors tokių galimybių anksčiau neturėjo. Tačiau nauji iššūkiai – tokie kaip klimato kaita bei populiacijos augimas – vis tiek neleidžia nurimti ir manyti, kad laikui bėgant vis daugiau žmonių bus aprūpinta vandeniu.

Atrodytų, kad vis šiltėjantis klimatas reiškia, kad jis bus ir drėgnesnis, taigi sulauksime daugiau kritulių ir taip vandens netrūks. Tačiau mokslininkai pažymi, jog viskas nėra taip paprasta. Panašu, kad klimatas darosi vis sunkiau prognozuojamas bei nuspėjamas, be to, jis nebepaklūsta tradicinei meteorologinei logikai. Kitaip tariant, net jei klimatas ir taps drėgnesnis, tai visai nereiškia, kad lis ten, kur to lietaus reikės labiausiai. Atrodo, kad regionai, kuriuose vandens visada trūko, jo tik dar labiau stokos, o dar didesnės liūtys lankys tuos kraštus, kurie ir dabar dažnai būdavo tiesiog nusiaubiami liūčių. Ir šiuo atveju, priešingai nei gali pasirodyti, vanduo nebus nei prienamesnis, nei jo bus daugiau, nes tokios liūtys dažnai gali virsti tiesiog stichinėmis nelaimėmis.

Kita ne mažiau svarbi problema – žmonių skaičiaus pasaulyje didėjimas. Jau dabar kuriuose pasaulio regionuose vandens stoka labai dažnai kyla dėl jo fizinio trūkumo, ypači ten, kur vandens jau dabar daug suvartojama. Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos vadovas Markas Smithas pažymi, kad yra kelios upės, kurios tekėdamos jau nebepasiekia jūros. Tuo tarpu tokios upės kaip Chvangchė Kinijoje ir Murėjus Australijoje taip pat labai senka ir kasmet tenka gilinti šių upių žiotis, kad jos visiškai neišdžiūtų

Mažėja vanden lygis ir Aralo jūroje bei Čado ežere, nes dauguma juos vandenimi maitinančių upių paprasčiausiai išdžiūva. Tokius pat procesus galima matyti ir žvelgiant į smulkesnes, bet gyvybiškai svarbias vandens arterijas Tanzanijoje, kur kaskart daugiau vandens reikia žemės ūkiui.

Taigi, jei pasitvirtins prognozės ir iki 2050 m. žmonių skaičius pasaulyje padidės 2,5 mlrd., veikiausiai tai bus tikrai ištroškęs pasaulis. Jau dabar 70 proc. pasaulio vandens suvartojama žemės ūkio pramonei, tad dar labiau išaugus gyventojų skaičiui padidės ne tik tiesioginis vandens vartojimas, bet vis daugiau jo suvartos ir žemės ūkis, ir pramonė.

Kita vertus, nedera pamiršti, kad pasaulyje labai spartėja industrializacijos procesai, o industrializuotos ir urbanizuotos visuomenės yra kur kas mažiau priklausomos nuo žemės ūkio sektoriaus, tad ir vandens čia bus suvartojama vis mažiau.

Taigi vos keli dalykai šioje painioje grandinėje yra akivaizdūs – kai kurie pasaulio regionai vandens stokoja, o klimato kaita bei žmonių skaičiaus augimas problemą tik dar labiau komplikuoja. Kaip toliau vystysis pasaulis, labai priklauso nuo to, kaip bus sugebėta atsakyti į šiuos iššūkius, kokių sprendimų bus surasta.

Tad tokiame kontekste nekeista, jog daugėja nuogastavimų apie ateities konfliktus dėl geriamo vandens stygiaus.

Pagal BBCNews parengė Lina Valantiejūtė

Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (6)

Susijusios žymos: