Kaip nusigauti į miškų viršūnes? (Video)  (8)

Apytiksliai 37 milijonai kvadratinių kilometrų, arba ¼ sausumos ploto yra padengta miškais, kurie yra natūralūs namai daugeliui laukinės gyvūnijos atstovų. Taigi nenuostabu, kad mokslininkams knieti studijuoti viršutinę miškų dalį - jų skliautą. Tačiau čia susiduriama su nemenka problema - kaip gi ten patekti?

Norint ilgesnį laiką apsistoti šios žaliosios masės viršūnėse, iškyla tiek tyrinėtojų saugumo užtikrinimo, tiek patogumo, problemos, be to, ne visi žmonės yra vienodai pajėgūs karstytis po medžius arba ne visi vienodai palankiai sutinka didelius aukščius. Ne visos naudojamos priemonės vienodai tinkamos patiems augalams, todėl imantis tokių žygių tenka įvertinti ir žmogaus technologijų poveikį pačiam miškų skliautui. Apžvelgsime keletą būdų ir priemonių, kuriais naudodamiesi žmonės nusigauna į patį miškų viršų.

Miško skliauto plaustai

Kaip matosi iš antrosios nuotraukos, miško skliauto plaustai yra nepaprasti daiktai. Iš esmės jie sudaryti iš didžiulių tinklų, kurie pritvirtinami prie pripučiamo karkaso. Tokias konstrukcijas orlaiviai numeta tiesiai ant medžių ir taip pastatoma apžvalginė platforma. Čia mokslininkai gali netgi nakvoti pasistatę palapines, o prie pakraščių galima prikabinti alpinistų naudojamą įrangą ir tyrinėti gilesnius lapijos sluoksnius. Šioje nuotraukoje parodytas "Solvin bretzel" - architektūros kompanijos "Gilles Ebersolt" sukurtas plaustas, kurio dizainui jo kūrėjai įkvėpimo sėmėsi iš paprasčiausio riestainio. Tokia forma yra saugesnė naudoti ir efektyvesnė lyginant su senesniais paprastų formų modeliais. Tinklas sėkmingai atlaiko ant jo pastatytas palapines, o dėl nedidelės masės medžiai išlieka nepažeisti. Miško skliauto kranai

Tokie kranai išdėstyti kai kuriose didžiausių pasaulio miškų vietose. Pasaulyje šiuo metu egzistuoja 14 tokių įrengimų. Savo konstrukcija jie yra labai panašūs į tipinius statybose naudojamus bokštinius kranus ir yra vadinami miško skliauto kranais. Jie "išdygsta" viršum medžių viršūnių, ir nors mokslininkams yra ypač brangiai kainuojantis "malonumas", kartu jie sudaro sąlygas labai patogiai tirti viršutinį miško sluoksnį. Krano pakeltą gondolą galima kelti aukštyn ir žemyn, taip stumdyti išilgai visos krano strėlės. Didžiausias pasaulyje miško skliauto kranas yra 76 metrų aukščio ir yra vadinamas Vėjų upės miško skliauto kranu (angl. The wind river canopy crane) - jo veikimas parodytas šiame video. Kranas įrengtas Vašingtono valstijoje (JAV), o įspūdingi matmenys jam leidžia aprėpti 300 medžių. Pirmasis pasaulyje Panamos miško skliauto kranas buvo pastatytas 1990 metais.

 

Wind River Canopy Crane from Doug O on Vimeo.

Kabantys takai

Kabantys takai (angl. walkway) yra vienas pirmųjų būdų, kuriais remdamiesi mokslininkai pradėjo tirti miško skliautą. Iš esmės tai yra tarp medžių pakabintų ir vienas su kitu sujungtų tiltų visuma, leidžianti ilgesniam laikui prieiti prie aukštesnių miško lygių. Trūkumas yra tai, kad tokius takus galima įrengti tik ribotame aukštyje, nepasiekiant pačios viršūnės. Dėl šios priežasties kiti skliauto tyrinėjimo būdai nustūmė šį metodą į praeitį. Tiesa, pasaulyje jų yra išlikęs nemažas skaičius ir jie yra ypač didelė atrakcija turistų grupėms - vien dėl šios priežasties jų niekada nebus galutinai atsisakyta. Kol kas nėra patikimų duomenų, kuris šių takų yra pats ilgiausias pasaulyje. Dirižabliai ir oro balionai

Mokslininkų tarpe populiaru miško skliautą tyrinėti naudojant lengvus orlaivius - dirižablius arba oro balionus. Pastaraisiais metais atsirado tokių orlaivių, kurie yra skirti būtent miškams tirti. Populiariausi jų - Graham'o Dorrington'o "Baltasis deimantas" (angl. "White diamond"), apie kurį yra sukurtas to paties pavadinimo dokumentinis filmas (autorius Werner'is Herzog'as), taip pat prancūzo Dany Cleyet-Marrel priklausantis "Cinebulle" - nepaprastai universalus propeleriu varomas dirižablis, kurį savo dokumentiniams filmams apie gamtą kurti naudojo televizijos kompanija BBC. Egzistuoja ir kiti miško skliautui skirti dirižabliai - miško skliauto sklandytuvai (angl. canopy glider), miško skliauto burbulai (angl. canopy bubble) ir kitokios modifikacijos. Antrajame video parodytas "Baltasis deimantas" - ištrauka iš dokumentinio filmo.

 
Oro tramvajai

Miškų oro tramvajų (angl. aerial tram) sistemos yra palyginti naujas išradimas, tačiau tik dabartinė jų forma. Dar 1978 metais Donald'as Perry nusprendė sukurti palyginti paprastą sistemą, susidedančią iš virvių, skridinių ir platformos. Laikui bėgant išradimas išsivystė į "Automatizuotą tinklą miško skliautui tyrinėti" - AWCE (angl. Automated Web for Canopy Exploration). Automatizuota versija leisdavo vienu metu 2 žmonėms keliauti miško skliautu neįdedant fizinio darbo savo paties kūnui transportuoti. Vėliau 1992 metais išradėjas sukonstravo pirmąjį atogrąžų miškų oro tramvajų Kosta Rikoje. Jo įrengimas kainavo 2 milijonus dolerių. Virvės

Pats paprasčiausias technologiniu požiūriu būdas nusigaut iki miško viršaus yra "senamadiškas" alpinizmas. Specialiai miško skliauto mokslininkams pritaikytus apmokymo kursus rengia nemažas skaičius kompanijų. Įžymiausia jų tarpe yra "Canopy Access Ltd.", kuri taip pat bendradarbiavo kuriant daugelį BBC filmų. Trūkumas yra tas, kad virvėmis, panašiai kaip ir kabančiais takais, sudėtinga pasiekti patį viršutinį lapijos sluoksnį, nes ten paprasčiausiai nėra tvirtų vietų, prie kurių būtų galima prikabinti virves.
Egzistuoja ir kitų, rečiau naudojamu metodų, tokių kaip specialūs medžių "namai" ir medžių kamienais laipioti skirtas pretaisas "Baumvelo".

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(2)
(0)
(2)

Komentarai (8)