Valentinas Mitė. Lietuvos ir Rusijos santykiai: slegianti nežinomybė  (18)

Neseniai interneto portalui „Delfi“ rašiau straipsnį apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Mano nuomone, praktiškai jokių formalių priežasčių šiems santykiams būti blogiems šiuo metu nėra. Yra tik įžeistos Maskvos ambicijos, trukdančios juos pakeisti į normalius tarpvalstybinius ryšius. Lietuva per maža, kad galėtų ką nors padaryti, o be to, ne ji šiuos santykius sugadino. Tačiau Lietuvos politika ir požiūris į Rusiją (tiksliau, aiškios politikos nebuvimas) taip pat kelia nerimą.


Padėtį dar labiau sunkina tai, kad nėra lengva suprasti, kokia ta dabartinė Rusija.

Beje, iki Lietuvos okupacijos 1940 metais santykiai su Rusija, arba SSRS, buvo geri. Sakyčiau, netgi labai geri, jei lygintume su Lietuvos ir Lenkijos ar Lietuvos ir Vokietijos santykiais. Vėliau SSRS pareikalavo karinių bazių Lietuvos teritorijoje, o 1940 metais šalį okupavo. Mes net simboliškai nesugebėjome pasipriešinti.

Šiuo metu Lietuva vėl nepriklausoma.

Atrodytų, atėjo metas šiuos santykius pataisyti, juolab kad Rusija skelbiasi esanti kitokia nei SSRS. Deja, kyla daug klausimų.

Manyčiau, svarbiausia priežastis, neleidžianti Lietuvai ir Rusijai kalbėtis kaip dviem lygiavertėms valstybėms, yra įžeistos Maskvos ambicijos. Daugelis rusų politikų ir analitikų apgailestauja, kad Rusija vėl buvo grąžinta į Petro I laikų valstybines sienas. Ši imperijos praradimo nostalgija yra svarbus veiksnys, trukdantis normaliems santykiams su Baltijos šalimis. Tačiau Rusijos valdžia ir didelė dalis visuomenės kol kas nesupranta, jog, ko gero, pirmą kartą istorijoje rusams suteikta galimybė sukurti nacionalinę valstybę – šiandieninėje Rusijoje 80 procentų gyventojų yra etniniai rusai.

Gedulas dėl prarastos imperijos suprantamas, bet jis turėtų turėti apibrėžtas laiko ribas. Ribas taip pat turėtų turėti ir mūsų prikaišiojimas Rusijai, kad SSRS okupavo Lietuvą.

Tačiau sėsti ir normaliai kalbėtis su kaimyne nesiseka. Dėl daugelio priežasčių.

Visų pirma kaimyninėje šalyje nesibaigia keistos metamorfozės. Rusijos valdžios požiūris į save kaip į SSRS teisių perėmėją labai dviprasmiškas. Iš vienos pusės, lyg ir „taip“, tačiau iš kitos pusės – o tai liečia ir atsakomybės prisiėmimą už Lietuvos okupaciją – lyg ir „ne“. Norom nenorom vis tenka prisiminti Vladimiro Putino žodžius, kad SSRS subyrėjimas buvo didžiausia 20 amžiaus geopolitinė tragedija. Tačiau, palyginti su žiauriais karais buvusioje Jugoslavijoje, SSRS subyrėjimas buvo taikus. Taigi, ką turėjo galvoje V. Putinas kalbėdamas apie tragediją, lieka neaišku. Po tokių Rusijos vadovų pareiškimų kaimynams, ypač Baltijos valstybėms, tampa nejauku.

Sakoma, jog Rusija dabar esą jau nebe sovietinė. Ir vėl – ir „taip“, ir „ne“.

Smulkmena, bet vis dėlto simbolinė, – iki šiol Raudonojoje aikštėje mauzoliejuje nepalaidotas guli Leninas. Kodėl tokios pagarbos vis dar nusipelno viena tamsiausių 20 amžiaus asmenybių, kurio sąžinę slegia milijonų žmonių – tarp jų labai daug rusų – žudynės. Įdomu, ką galvotume apie Vokietiją, jei ten mauzoliejuje gulėtų Goebbelsas ar Hitleris, o jos vadovai tvirtintų, esą valstybė su jais neturi nieko bendro.

Žodžiu, iš Rusijos pusės nėra aiškaus požiūrio į Baltijos valstybes bei į savo pačios istoriją. Rusija atsiprašė čekų ir vengrų už padarytas skriaudas. Mūsų – ne. Tačiau juk tai padėtų galutinį tašką tame tarpsnyje, susijusiame su okupacija.

Dviprasmiška Rusijos pozicija jokiu būdu nereiškia, kad tankai tuoj tuoj pajudės link Lietuvos – t. y. ES sienų. Šiuo metu Rusija neturi valios ekspansijai. Buvęs JAV prezidentas George‘as W. Bushas pareiškė, jog pažvelgė Putinui į akis ir pamatė jo sielą. Ką gi, didelę dalį tos sielos užima dolerių ir valdžios troškimas.

Dabartinė Rusijos valdžia tikrai nepradės karo prieš ES ir NATO narę Lietuvą. Šios šalies vadovų interesai kiti, ir Baltijos valstybės jai nereikalingos. Beje, kad Rusija neturi valios ekspansijai, parodė ir pernai metų Rusijos karas su Gruzija. Jokie ES ir JAV protestai nebūtų sustabdę Rusijos, jei ši valia būtų buvusi. Tbilisis galėjo būti Rusijos rankose dar Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy nepakilus iš Paryžiaus oro uosto į taikos misiją Maskvoje. Tačiau Kremlius apsiribojo tik dalies Gruzijos teritorijos atsikandimu. Matyt, Maskvoje buvo skaičiuojama, ką toks žingsnis reikštų Rusijai ekonomiškai ir politiškai. Nei Stalinas, nei Hitleris panašiai neskaičiuodavo.

Tačiau vis dėlto manau, kad mes negalime jaustis saugūs ir galvoti, jog mūsų nepriklausomybė jau yra neatšaukiama. Labai nejaukiai nuteikia Vakarų valstybių politika Afganistano atžvilgiu, ypač nenoras siųsti savo karių ten, kur tiems kariams nėra saugu. Pačiuose karščiausiuose Afganistano taškuose kovoja amerikiečiai. Vokietijos ir Prancūzijos kareiviai (NATO, o ne taikos misijos kariai) nori būti dislokuoti toje Afganistano teritorijos dalyje, kur saugu. Kelių šimtų papildomų karių nusiuntimas iš Europos valstybių į Afganistaną yra politikų šlovinamas kaip didžiulis laimėjimas. Atrodo, jog Afganistanas vien JAV reikalas, o „Al Qaeda“ Europai visai negrasina. Arba jei ir grasina, tai Europa nepasiryžusi ką nors realiai daryti, kad šią grėsmę pašalintų.

Kol kas turime pusiausvyrą, kai valios ekspansijai ir kovai neturi nei Vakarai, nei Rusija. Tačiau neskubėkime nurašyti Rusijos, kaip kadaise buvo nurašyta Versalio Vokietija. Vokietija, panašiai kaip dabartinė Rusija, jautėsi neteisingai nuskriausta ir pažeminta. Ekonomika praktiškai buvo beveik mirusi, armija neegzistavo. Niekas negalėjo tikėtis, jog užteks dešimties metų, kad Vokietija, sukūrusi modernią armiją, pajėgtų grasinti visai Europai, ir pasinaudojusi Vakarų politiniu ir dvasiniu bejėgiškumu užims pusę jos. Praėjo dar vienas dešimtmetis, ir Vokietijos armija jau stovėjo Maskvos prieigose.

Įsivaizduokime, kad į valdžią Rusijoje ekonominė krizė atveda kraštutinių nacionalistinių pažiūrų politiką, sugebantį sutelkti tautą. Kai kas pasakys, jog tai neįtikėtina, bet šis scenarijus yra galimas, kaip ir visi kiti. Sakykime, valia ekspansijai atsiranda ir pamėginama atsilyginti už visas tariamas skriaudas bei pažeminimus. Kaip tada elgtųsi Vakarai, kai Baltijos valstybėms iškiltų reali grėsmė? Ką bevaliai Vakarai galėtų priešpastatyti atgimusiai Rusijai? Ar Vakarai būtų pasiryžę karui su Rusija dėl Baltijos valstybių? Atsakymo į šį klausimą niekas nežino. Kaip ir niekas nežino, ar nacionalistų valdoma Rusija ryžtųsi karui su ES ir NATO, – Lietuva yra šių organizacijų narė.

Šis neapibrėžtumas baugina labiau nei kokio nors Rusijos juodųjų technologijų specialisto bei imperinės pakraipos analitiko atvykimas į Lietuvą. Kaip rodo istorija, dažnai visos sutartys ir aljansai verti mažiau nei popierius, ant kurio jie pasirašomi. Todėl nereikėtų svarstymų apie Rusijos ateitį ar politiką vertinti kaip naivios „rusofobijos“.

Bet grįžkime prie Lietuvos santykių su dabartine Rusija. Deja, tenka konstatuoti, kad kuo toliau, tuo mažiau mes ją pažįstame. Primityvus mūsų nacionalizmas, tariamos savo didybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – garbinimas neleidžia matyti dabarties realijų. Sunku suprasti, kodėl Lietuvos žiniasklaidos atstovai Maskvoje neturi savo biurų, kodėl tiek nedaug Lietuvoje Rusijos politikos žinovų, kurie galėtų objektyviai komentuoti giluminius procesus kaimyninėje valstybėje, kas užsiima Rusijos tyrimais. Ši domėjimosi stoka akivaizdi ir Lenkijos atžvilgiu. Vadinamasis dokumentas „Lenko korta“ nesulaukė stipresnės reakcijos Vilniuje. Pradėjus teikti Suvalkų lietuviams kokią nors „Lietuvio kortą“ Varšuva tikrai reaguotų labai griežtai.

Lietuva du kartus per stebuklą 20 amžiuje gavo nepriklausomybę. Vieną kartą ją jau gėdingai (lyginu su Suomijos pasipriešinimu Sovietų Sąjungai) prarado. Ignoruodami kaimynus ir gyvendami iliuzijų pasaulyje galime ją prarasti dar kartą. Tikrai nesiūlau klauptis prieš V. Putino Rusiją ant kelių. Bet vis dėlto nuoseklią politiką šios šalies atžvilgiu Lietuva turėtų pagaliau sukurti. Gėda prisiminti, kaip prieš kelerius metus žadėjome „neprileisti Ivano prie vamzdžio“, o dabar skundžiamės, kad tas „Ivanas“ netiekia Mažeikiams naftos.

Gaublys yra toks, koks yra. Jame Rusija, o ne, sakykim, Prancūzija, yra ir liks mūsų kaimynė.

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Valentinas Mitė
(0)
(0)
(0)

Komentarai (18)