Kęstutis Girnius. Rusijos ir Gruzijos kare laimėtojų nebuvo  (65)

Lygiai prieš metus prasidėjo penkias dienas trukęs Rusijos ir Gruzijos konfliktas. Dar per anksti skelbti istorijos nuosprendį, bet yra pagrindo manyti, kad laimėtojų nebuvo, nukentėjo abu dalyviai, taip pat ir Amerika.

Daugiausia pralaimėjo Gruzija. Ji neteko penktadalio savo teritorijos, gal net visiems laikams. Lankydamasis Tbilisyje JAV viceprezidentas Joe Biden aiškiai pareiškė, jog Gruzija negali atgauti Abchazijos ir Pietų Osetijos smurtu, bet turi tapti tokia patrauklia šalimi, jog patys separatistiniai regionai siektų prie jos prisijungti. Kadangi osetinai ir abchazai neskubės sugrįžti į gruzinų glėbį, Vašingtonas davė Gruzijai suprasti, kad ji turi susitaikyti su esama padėtimi, taigi su savo teritorijos netektimi.

Savaitės pradžioje Senato pakomisėje tą mintį pakartojo Alexsandras Vershbow, Gynybos ministro pavaduotojas tarptautinio saugumo reikalais ir buvęs JAV ambasadorius Rusijoje. Jis pažymėjo, kad separatistinių regionų problema negali būti sprendžiama karinėmis priemonėmis. A. Vershbow paneigė Maskvos tvirtinimus, jog siekiama perginkluoti Gruziją, nurodydamas, kad Gruzijos Gynybos ministerija negavo nei cento iš milijardo dolerių paramos, kurią Vašingtonas skyrė Tbilisiui.

Karas taip pat palaidojo pagrindinė Gruzijos užsienio politikos siekį – įstoti į NATO. Nors santarvė neatsisako savo principinio nutarimo ilgainiui suteikti narystę, Tbilisis greit nesulauks kvietimo. Didžiosios Vakarų Europos šalys tvirtai priešinasi Gruzijos narystei ir greit nekeis savo nuostatų. NATO narystės klausimas nėra realus.

Iš pradžių atrodė, jog Rusijai pasisekė. Ji pasiekė greitą pergalę ir atvirai gardžiavosi JAV bejėgiškumu, nepaisydama prezidento George`o Busho o ir viceprezidento Dicko Cheney raginimų nutraukti karinius veiksmus. Konfliktas suteikė Kremliui progą parodyti visoms kaimyninėms šalims, kad šiame pasaulio regione Maskva, o ne Vašingtonas, yra šeimininkė.

Bet Rusija persistengė, ypač kai ji nutarė pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Nė viena buvusi tarybinė respublika, net ir Baltarusija, nesekė jos pavyzdžiu. Demonstruodama savo ryžtą griebtis karinių priemonių ir keisti regiono žemėlapį, Maskva veikiausiai įvarė baimę kaimynams, bet ir norą ieškoti glaudesnių ryšių su šalimis, kurios padėtų joms atsispirti Kremliaus spaudimui.

Rusija visada buvo nemaloni, arogantiška, savanaudiška kaimynė. Ji elgėsi kaip regiono hegemonas ir atvirai kalbėjo apie ypatingus savo interesus. Maskva išnaudojo savo geografinę padėtį ir ūkinį pranašumą primesti nepalankias prekybos sąlygas, neslėpė noro į savo rankas perimti šių šalių energetikos sektorių.

Iki pernai metų konflikto Rusija gerbė kaimynų teritorinį vientisumą, tenkinosi diplomatiniu ir ūkiniu spaudimu. Kariniai veiksmai ir separatistinių regionų pripažinimas buvo lašas, kuris perpildė kantrybės taurę. Vadinamojo „artimojo užsienio“ šalys pradėjo energingiau plėsti ryšius su Vakarais ir Kinija bei atsiriboti nuo Maskvos.

Azerbaidžano nutarimas tiekti dujas „Nabucco“ dujotiekiui, Baltarusijos flirtas su Vakarais, Uzbekistano protestas prieš Maskvos ketinimą padidinti savo karių skaičių Kirgizijoje, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos negebėjimas susitarti esminiais klausimais rodo didėjantį savarankiškumą. Šios šalys greit nepaspruks iš Maskvos orbitos, bet supranta, kad turi stengtis tai daryti.

Pralaimėjo ir Amerika. Buvo suduotas dar vienas smūgis jos prestižui, dar kartą atskleistos jos galios ribos. Vašingtonui tenka dalis atsakomybės už konfliktą, nes tvirta diplomatinė ir karinė parama leido Michailui Saakašviliui manyti, kad Gruzija gali rizikuoti karu ir gal net laimėti. Jis klydo.

Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Kęstutis Girnius

(0)
(0)
(0)

Komentarai (65)