Liepos 20-ąją, pasauliui švenčiant pirmojo nusileidimo Mėnulyje metines, „Apollo 11“ astronautai Buzz'as Aldrin'as ir Michael'as Collins'as paragino NASA užsibrėžti tikslą keliauti į Marsą. Tačiau tradicinės cheminės raketos, nugabenusios žmogų į Mėnulį, iki raudonosios planetos keliautų mažiausiai 6 mėnesius ir kainuotų šimtus milijardų dolerių.

Paskutinė trečioji pakopa yra savotiškas „magnetinis purkštukas“, konvertuojantis šios superįkaitintos plazmos energiją į tiesiaeigio judėjimo varomąją jėgą, taip pasiekiant didelį savitąjį impulsą. Kamerose naudojamas magnetinis laukas ne tik padeda įkaitinti plazmą, bet ir išlaiko ją ribotoje erdvėje, kad ji nepaliestų variklio komponentų.

Teoriškai VASIMR galėtų išvystyti šimtą kartų didesnę galią lyginant su kitais joniniais varikliais. Tačiau iki kol pradėsime pakuotis savo lagaminus kelionei į Marsą, lieka išspręsti dvi dideles problemas. Pirmoji yra ta, kad 200 kW galios VASIMR variklis sukuria tik apie 5N (niutonų) varomąją jėgą. To daugiau nei pakanka atvirame kosmose, kur joninis variklis galėtų veikti mėnesių mėnesius – taip būtų galima transportuoti 2 tonas sveriantį krovinį nuo Saulės iki Jupiterio per 19 mėnesių. Tačiau tai reiškia, kad VASIMR pats savo jėgomis nesugebės atsiplėšti nuo Žemės paviršiaus. Jį į orbitą turėtų išvesti viena tų „senųjų“ cheminių raketų.

Antroji problema yra tai, kad nors dabartinis variklio prototipas gali veikti išnaudodamas vien tik Saulės energiją – taip jis taptų tiesiog puikiu sprendimu kelionėms į Mėnulį ir kitoms artimosioms „išvykoms“ – tačiau tolimesnio kosmoso misijoms jam prireiktų maždaug 200MW galios. Tą užtikrinti galėtų tik erdvėlaivyje sumontuotas branduolinis reaktorius.

Šiuo metu Chang-Diaz'as kartu su kitais kompanijoje „Ad Astra Rocket Company“ dirbančiais kolegomis bendradarbiaudami su NASA rengiasi VASIMR bandymams, kurie turėtų įvykti 2012 metais Tarptautinėje Kosminėje Stotyje. Tai gali tapti tolimų kosminių kelionių eros pradžia.

Komentarai (35)