Audrius Bačiulis. Studijos ir karinė tarnyba – nesuderinama?  (36)

Seniai seniai, dar praėjusiame amžiuje, kai buvau studentas, kurį laiką gyvenau bendrabutyje su „tikrais užsieniečiais“. Taip sutapo, kad mano kaimynas buvo amerikietis, toks Paulas iš Siatlo. Mane ir kitus sovietinius studentus labiausiai stebino, kad Paulas į studijas atvažiavo tiesiai po tarnybos kariuomenėje, kurią pasirinko savanoriškai. Savo ruožtu kariuomenė jam dabar mokėjo už studijas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Mums, sovietmečio studentams, tai buvo sunkiai suvokiamas dalykas: galint studijuoti, eiti savo noru į kariuomenę? Tais laikais kiekvienas, neišsisukęs „nuo čebatų“, buvo laikomas visišku žiopliu, nesugebėjusiu pirmu bandymu įstoti į aukštąją arba neradusiu „plaukuotos rankos“, kuri padėtų kokiu kitu būdu išsisukti. O Paulo požiūriu, jis sudarė su visuomene labai sąžiningą kontraktą: mainais už tai, kad atliko pavojingą pareigą tėvynei (tai buvo šaltojo karo laikai, o Paulas tarnavo Vokietijoje, tai yra priešakinėje fronto su sovietais linijoje), tėvynė apmokėjo jo studijas aukštojoje, taip suteikdama šansą padaryti karjerą gyvenime, kurios priešingu atveju jis būtų turėjęs siekti arba apkraudamas tėvų kišenę, arba sulįsdamas į skolą bankui. Nes gero aukštojo išsilavinimo už dyką nebūna.

Deja, kuriantis Lietuvos valstybei, sovietmečiu susiklostęs požiūris į tarnybą kariuomenėje, kaip ir į studijas aukštojoje, niekur nedingo ir persikėlė į tarnybą bei studijas reglamentuojančius įstatymus. Studijos aukštojoje, kaip ir sovietmečiu, suvokiamos ne vien kaip žinių įgijimas, bet ir kaip galimybė išsisukti nuo karinės tarnybos, į atitarnavusį ar profesionaliai tarnaujantį vyrą neretai žiūrima kaip į protiškai atsilikusį, o į savanorius – kaip į visuomenės ramybei pavojų keliančius „patriotus idiotus“.

Nedrąsūs krašto apsaugos bandymai įvesti amerikietišką tvarką, kad už tarnybą kariuomenėje būtų atlyginama studijomis, kaip ir gerokai radikalesni siūlymai – nustatyti, kad į tam tikras pareigas valstybės tarnyboje būtų priimami tik asmenys, atitarnavę Lietuvos kariuomenėje, susidūrė su neregėtu visos LDDP pasipriešinimu. Mintis, kad jų vaikučiai, norėdami užimti sočias pareigas teisėsaugoje ar diplomatinėje tarnyboje, turės metus laiko lakstyti Ruklos ir Pabradės pušynuose, netilpo į sovietinės nomenklatūros galvas.

Deja, sąryšis – pirma kareivis, paskui studentas valstybės sąskaita – niekaip netelpa ne tik sovietinių, bet ir naujųjų nomenklatūrininkų galvose. Tokie pat nedrąsūs, kaip ir prieš pusantro dešimtmečio, dabartinės krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės bandymai įvesti lengvatas jaunuoliams, kurie po tarnybos kariuomenėje norės studijuoti aukštosiose, atsitrenkė į studentų organizacijų funkcionierių bei liberalsąjūdininkų, kurių dauguma nežino, už kurio galo laikyti automatą, pasipriešinimą.

Nors sovietmetis baigėsi prieš du dešimtmečius, sovietinis mąstymas ne tik niekur nedingo, bet ir persikėlė į dalies jaunimo galvas.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Veidas.lt
Veidas.lt
Autoriai: Audrius Bačiulis
(1)
(4)
(-3)

Komentarai (36)