Kas kontroliuoja internetą?  (7)

Internetas buvo kuriamas griežtai laikantis decentralizacijos principo, todėl jo nekontroliuoja jokia valstybė, valstybinė organizacija ar privati bendrovė, tačiau pasaulinis kompiuterių tinklas nėra ir visišką laisvę siūlančios „džiunglės," – rašo Prancūzijos dienraštis „Le Monde“.

Priešingai nei daugelis mano, kiekviename interneto ryšio naudojimo lygmenyje cenzūruoti informaciją galėtų ne viena institucija, ir kai kurios tai iš tiesų daro, teigiama publikacijoje.

Globalus lygmuo

Pagrindines interneto infrastruktūros dalis kontroliuoja JAV nevyriausybinė organizacija ICANN (Internet Corporation for Assigned Names and Numbers). Ji turi specialų statusą. Tai pelno nesiekianti organizacija, veikianti Kalifornijos valstijos (JAV) jurisdikcijos ribose. ICANN veiklą vykdo per daug komitetų, atsakingų už struktūrinių interneto problemų sprendimą. ICANN be viso kito tarptautiniu lygiu prižiūri interneto vardų sričių naudojimą, interneto protokolo (IP) adresų, identifikuojančių atskirus kompiuterius ir serverius internete, skirstymą. Dėl strateginio ICANN valdymo tebevyksta karšti ginčai: kai kurios šalys piktinasi, kad šios organizacijos komitetuose yra neproporcingai daug amerikiečių. Europa ir Kinija, pavyzdžiui, jau kelerius metus reikalauja daugiau atvirumo, vykdant vieną svarbiausių pasaulinio tinklo funkcijų, už kurią atsakinga organizacija IANA (Internet Assigned Numbers Authority). Ji vykdo pagrindinių interneto protokolų koordinavimą pasauliniu mastu, prižiūri aukščiausiojo lygmens interneto domenų duomenų bazę. IANA galia yra labai didelė, pavyzdžiui, ji gali „įšaldyti" nacionalinį kurios nors šalies domeną, kaip nutiko Irako (.iq) atveju, ar deleguoti jo valdymo teisę kitam atskiros šalies atstovui, kaip buvo atsitikę Afganistane. Kad būtų užtikrintas sklandus interneto veikimas, rūpinasi ir ICANN nepavaldžios organizacijos, atsakingos už techninius standartus ir įvairias internete naudojamas technologijas. Tarp jų minėtinas W3C (World Wide Web Consortium) konsorciumas, kurį valdo Amerikos, Europos ir Japonijos ekspertai, rašo „Le Monde“.

Nacionalinis lygmuo

Nors ir decentralizuotas, internetas labai priklauso nuo ryšio infrastruktūros galimybių: jei ryšio kanalai yra pernelyg „siauri“, pasauliniu tinklu siunčiamų duomenų srautas gali dramatiškai sulėtėti. Taigi, daugelis šalių yra priklausomos nuo fizinės jų prieigos prie interneto magistralių galimybių. Interneto ryšiui tarp žemynų naudojami povandeniniai kabeliai, kosminiai palydovai. Koks būdas bus pasirinktas, priklauso nuo konkrečių šalių geografinės padėties ir interneto infrastruktūros tame pasaulio regione. Afrikoje, pavyzdžiui, net kai kurios valstybės šia prasme visiškai priklauso nuo kaimyninėse šalyse veikiančių privačių telekomunikacijų bendrovių. Reikia pasakyti, kad atskiros valstybės turi techninę galimybę blokuoti arba cenzūruoti visą ar tik dalį internetu siunčiamų duomenų. Egipte vykusių protestų prieš buvusį prezidentą Hosnį Mubaraką metu valdžia beveik visiškai atjungė šalį nuo interneto, įsakiusi tai padaryti šalyje veikiantiems interneto paslaugų teikėjams. Užblokavus du protokolus, būtinus svarbiausiems informacijos mainams, Egiptas labai greitai buvo atkirstas nuo likusios interneto dalies. Nemažai valstybių stengiasi kontroliuoti internetu siunčiamą informaciją, nesiimdamos tokių drakoniškų priemonių, pastebi dienraštis. Interneto turinys, prieštaraujantis nacionaliniams įstatymams, blokuojamas ne tik daugelyje autoritarinių valstybių, bet ir kai kuriose demokratinėse šalyse. Prancūzijoje, pavyzdžiui, įstatymu įteisintas nelegaliomis laikomų lažybų svetainių blokavimas, Australijoje kuriama visuomenei nepriimtino interneto turinio (vaikų pornografija, smurtas ir t. t.) filtravimo sistema, beje, susidurianti su įvairiomis politinio ir techninio pobūdžio kliūtimis. Nors tokios turinio filtravimo sistemos dar nėra pakankamai efektyvios, tačiau jos tobulinamos, ir ateityje apeiti filtravimo priemones gali būti gana sudėtinga.

Už žodžio laisvę kovojanti organizacija „Reporters Without Borders“ („Reporteriai be sienų“) kasmet skelbia šalių, kuriose cenzūruojamas interneto turinys, sąrašą. Dešimt į jį įtrauktų valstybių vadinamos „interneto priešais“, nes jose naudojamos drakoniškos cenzūros priemonės. Tarp jų yra Kinija, Birma ir Iranas, kuriose slapta stebima interneto vartotojų veikla. „Reporters Without Borders“ skelbia stebinti Rusijos, Venesuelos ir Prancūzijos valdžios veiksmus interneto cenzūros srityje, nes šiose valstybėse yra priimti įstatymai, leidžiantys filtruoti internete paskelbtą informaciją.

Asmeninis lygmuo

Kiekvienoje valstybėje pavienių interneto vartotojų gaunamą interneto duomenų srautą gali kontroliuoti interneto paslaugų teikėjai (IPT) – privačios arba valstybinės interneto ryšį siūlančios telekomunikacijų bendrovės. Teoriškai IPT turi didelių galių: jie gali užblokuoti arba smarkiai sulėtinti tam tikrą interneto duomenų srautą, pavyzdžiui, P2P failų mainus. Vadinamasis „tinklo neutralumo“ principas, kuriuo turėtų remtis visi interneto steikėjai, draudžia operatoriams diskrimuoti tam tikrus internetu persiunčiamų duomenų tipus, tačiau praktikoje visko pasitaiko.

Telekomunikacijų paslaugų kokybę prižiūrinčios institucijos norėtų tam tikrais atvejais taikyti išimtis: dėl eksponentinio interneto duomenų srauto didėjimo būna sunku laikytis „tinklo neutralumo“. Pasak jų specialistų, tinkamo duomenų srautų valdymo sumetimais būtų naudinga tam tikro tipo duomenų paketams suteikti pirmenybę, pavyzdžiui, tiesioginėms vaizdo transliacijoms. Kai kuriose šalyse, tarp jų JAV ir Kanadoje, IPT riboja vartotojų ryšio spartą ir parsisiunčiamų duomenų kiekį.

Pačiame žemiausiame lygmenyje interneto ryšį gali kontroliuoti vietinio tinklo administratorius, drausdamas ar ribodamas savo tinklo vartotojų prieigą prie tam tikrų interneto turinio šaltinių. Suprantama, nedideliame tinkle filtruoti interneto turinį nepalyginamai paprasčiau, nei tai daryti visos šalies mastu, rašo „Le Monde“.

Aut. teisės: TV3
TV3

(1)
(0)
(1)

Komentarai (7)