Nors esame valstybė, kurioje bent kelis mėnesius laikosi minusinė oro temperatūra, virš šiluminių trasų auganti žolė žaliuoja beveik ištisus metus.

Kokia dalis šilumos prarandama, kol ji pagaliau pasiekia mūsų būstus? Tokie nuostoliai – įprastas dalykas tiekiant šilumą centralizuotu būdu bei pastovus priminimas apie būtinybę modernizuoti bei renovuoti šilumines trasas.

Pirmiausia – daugiabučiai, tada – vamzdynai

Lietuvos energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos mokslo darbuotojas Ramūnas Gatautis teigė daugiausia informacijos turintis apie Kauno šilumos trasas ir jų būklę.

„Investicijų į vamzdynų atnaujinimą chroniškai trūko paskutinius 15-a metų – tai liūdnas faktas. Ne taip jau seniai savivaldybė buvo užsakiusi strategiją, klausdama, ką čia su ta šiluma daryti.

Paskaičiavome, kad Kaunas trūks-plyš kasmet turi atnaujinti apie 11 kilometrų vamzdyno, – dėstė R. Gatautis. – Daug ar mažai? Trasų Kauno mieste yra apie 400. Bet net ir geriausiais laikais, su visom Europos sąjungos paramom tas skaičius neperžengdavo 7-8 kilometrų atnaujintų vamzdynų. Kadangi, kaip jau minėjau, paskutinius 15-a metų to trūksta, tai situacijos gera negaliu pavadinti.“

Kita vertus, pašnekovas pabrėžė, jog vamzdynus galima renovuoti tik tuomet, kai bus renovuoti daugiabučiai.„Namai yra persenę ir kiauri. Iki namo ateinantis šilumos vamzdis turi būti atitinkamo dydžio. Jeigu namas yra tvarkingai renovuotas, šilumos jam reikia perpus mažiau. Todėl logiška yra pirmiausia tvarkyti namą, o po to pagal sumažėjusį šilumos poreikį dėti vamzdį“, – paaiškino mokslo darbuotojas.

Supuvę ne tik šilumininkų vamzdžiai

Toliau vyras piešė ne tokį ir linksmą laikinosios sostinės scenarijų: norint, kad Kaune nereikėtų iš griūvančių namų iškelti žmonių į kokius nors socialinius būstus, kurių nėra, mieste per metus turi būti renovuojama bent 160 namų. Tai, pasak pašnekovo, yra minimumas.

„Jei miestas tai pasiektų, tuomet būtų galima kalbėti ir apie vamzdynų renovaciją. Reikėtų juos modernizuoti kvartalais. Tada reiktų „pakelti“ visus tuos požemius. Nes supuvę ne tik šilumininkų vamzdžiai: su vandeniu tas pats, su nuotėkom – tas pats, elektrikų kabeliai – taip pat pakankamai prastos būklės. Geriau imti kvartalą po kvartalo ir taip „žygiuoti“ per miestą. Manome, kad tai truktų kokius 15-ka metų“, – svarstė R. Gatautis.

Vyras siūlė „nekarti šunų“ ant šilumos tinklų: šilumos nuostoliai per pastarąjį dešimtmetį kai kur sumažėjo dvigubai. R. Gatautis teigė, jog šilumininkai iš tiesų dirba trasų renovavimo, modernizacijos darbus „tyliai, be plakatų ir be didelio patoso“.

„Šilumos ūkis, tiesa, yra labiausiai reguliuojamas energetikos sektorius Lietuvoje. Įstatymų, reglamentuojančių šią sritį yra virš 100, o su visomis normomis būtų apie 1000. Visoj šitoj kebeknėj dirbti nėra taip paprasta. Ko gero, būtų daugiau naudos, jei to reguliavimo būtų kiek mažiau. Gal tie, kurie suka galvas, kaip kažką padaryti, padarytų greičiau, pigiau ir efektyviau. Dabar 133 prižiūri, vienas dirba. Prisiminkime, kad už tuos 133 prižiūrinčius taip pat susimoka tas pats vartotojas“, – apie mažesnį šilumos sektoriaus reguliavimą užsiminė Lietuvos energetikos instituto atstovas.

Geriausias rezultatas – prarandama dešimtadalis šilumos

Jis pateikė duomenis, jog apie 1995-uosius metus, trečdalis šilumos būdavo iššvaistoma pakeliui iki vartotojo. Šiuo metu nuostoliai Kauno šilumos trasose siekia 17 procentų. Nuostolius pavyko sumažinti beveik perpus.

„Viršūnė, ką įmanoma išspausti, yra maždaug 10 procentų. Bet čia – kai visi vamzdžiai renovuoti, namai renovuoti, todėl šilumos reikia mažiau ir mažiau jos prarandama perduodant. Taigi, kokie 5 proc. mums prieš akis, bet didžioji nauda būtų ne niurkant vamzdynus, o su daugiabučiais reikia vieną kartą išspręsti. Pats paskaičiavau ir galiu tiesiai šviesiai pasakyti – 80 proc. Kauno daugiabučių yra avarinės būklės. Jei nieko nedarysime, po 10-ies metų reikės masiškai iškelti žmones, – tikino R. Gatautis.

Mokslininkas teigė, jog šilumos nuostoliai priklauso nuo vamzdžio, nuo lauko temperatūros bei suvartojamo šilumos kiekio. Todėl, norint sumažinti pastarąjį dydį, reikia namų renovacijos.

R. Gataučio teigimu, geriausių specialistų komanda varvino akis įnikę į kompiuterius ištisą vasarą ir iš tokio bendro darbo, peržiūrėjus šimtus variantų, strategijų gimė labai tikslus planas, kaip reikėtų toliau renovuoti Kauno daugiabučius ir šilumos trasas.

„Tą programą Kauno savivaldybė patvirtino, bet kaip toliau politikai spręs – nežinia. Mes suskaičiavome, kad turime nuosekliai žygiuoti kvartalais ir taip renovuoti apie du trečdalius miesto per 12-13 metų yra įmanoma. Bet reikia nuosekliai dirbti. O dabar – pasiklausai, ką Aplinkos ministerija krečia su tom renovacijom…“, – nepritarimą paskutinėms Aplinkos ministerijos renovacijos programoms išreiškė R. Gatautis.

Ar prie mokesčių prisidės ir baudos?

Jis priminė, jog 2016-aisiais metais įsigalios Europos Sąjungos (ES) direktyva dėl taršos. Jei iki to laiko miestų šilumos ūkiai nebus pertvarkyti, ES teks mokėti dideles baudas.

„Neabejoju, kad šios baudos bus įskaičiuotos į šilumos tarifus“, – grėsmingomis prognozėmis pokalbį baigė R. Gatautis.

Bendrovės „Vilniaus energija“ atstovas Nerijus Mikalajūnas klausimą apie šilumos nuostolius atrėmė skaičiais: „Šilumos trasose nuostoliai siekia 12 proc. 2002-aisiais metais jie siekė 24 proc. Tokie pat – ir elektros tinklų nuostoliai. Šilumos tiekimo nuostoliai Helsinkio trasose sudaro 9 procentus. Tuo tarpu šilumos nuostolių skirtumas Skandinavijos miestų ir Vilniaus daugiabučiuose namuose sudaro 300 procentų.

Nuostolius termofikacinio vandens papildymui šilumos tinkluose bendrovė sumažino nuo 150 iki 30 tūkst. kubinių metrų per valandą. Taigi į trasų renovaciją, modernizaciją galima dar investuoti, bet tiesiog nėra prasmės. Dabar svarbiausia renovuoti daugiabučius.“

N. Mikalajūnas priminė, jog bendrovė investavo ir į biokuro katilinės statybas. Pastaroji, pradėjusi veikti, leido sumažinti į aplinką išmetamą taršą. Vėliau prie biokuro katilinės buvo prijungti du ekonomaizeriai, kurie padidino katilinės galią bet ne suvartojamo kuro kiekį.

Jis pasiūlė peržiūrėti dokumentinį filmą apie sovietinę šildymo sistemą ir šilumos nuostolius.

Skandinavijos šalyse žolė želia taip pat

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Pastatų energetikos katedros vedėjas profesorius Vytautas Martinaitis išgirdęs žurnalistų klausimus iš karto pateikė grafinių įrodymų, jog Lietuvos šilumos trasose nuostoliai – nedideli.

„Kojas pakerta, kai išgirstame tokius klausimus. Šilumos nuostoliai… Pažiūrėkime į grupę – švedai, suomiai, estai, lietuviai, latviai, lenkai, danai. Estai, lietuviai ir latviai – mes esame postsovietinės šalys. Bet kas čia švedams, danams ir suomiams galvas susuko? Kodėl pas juos toks didelis procentas (centriniu būdu tiekiamos šilumos, – red. past.)? Mūsų klimatas panašus. Ne šito manęs klausėte, bet tai svarbu pastebėti. Nes tikrai protingos skandinavų šalys panašiame lygmenyje išsaugo centralizuotą šilumos tiekimą.

Pažvelkime į kitą skaidrę – šilumos perdavimo nuostolių pokytis per 10 metų. Pažiūrėkite – tik Šalčininkai padarė mažus pokyčius. „Akmenės energija“ šilumos nuostolius sumažino tris kart: buvo 27 proc., dabar – 9 proc. Telšiuose nuostoliai dvigubai sumažėjo. Yra miestų, kur nuostoliai šilumos trasose yra netgi mažesni nei 9 proc. Čia nėra jokio melo ar propagandos“, – dėstė habil. dr. prof. V. Martinaitis.

Pastatų energetikos katedros vedėjas pasakojo, jog šilumininkai kartais tiesiog atjungia blogas trasas, padaro naujas.

Kur energija, ten ir nuostoliai

„O žinote, kur kiti nuostoliai nueina? 85 proc. šilumos eina per sienas. Tai likusieji, daugiau nėra. Komiška, ar ne? Visa pagaminta šiluma tampa nuostoliais. Ir ji prarandama dviejose vietose – šilumos trasose ir pastatuose. Žinoma, šilumos tiekimas pastatams yra tikslas. Bet elektros tinkluose nuostoliai irgi yra panašūs. Tik vanduo ir dujos teka be nuostolių. Bet energija negali būti transportuojama be nuostolių. Sniegas virš trasų tirpsta visur: Kopenhagoje, Stokholme, Helsinkyje. Tai normalu. Taip, iš ten skleidžia šiluma. Kiekvienas pastatas į aplinką išskiria šilumą. Prioritetas turi būti mažinti šilumos sąnaudas pastatuose“, – kalbėjo V. Martinaitis.

Profesorius teigia suprantantis, jog visiems rūpimas klausimas – kaip mažiau mokėti už šildymą?

„Atsakymas tėra vienas: jos mažiau vartoti. Yra problemų: pastatų nešiltinam, biomasės nenaudojam ir nedeginam atliekų. Šiandien prisiminiau vieną Energijos efektyvumo programą. Žinote, kokia buvo jos data? 1991-ieji. Ten užrašyta iki 2004-ųjų užbaigti renovaciją, naudoti biomasę… Ir surašė ją lietuvaičiai, ne užsieniečiai“, – atskleidė habil. dr. prof. V. Martinaitis.

Peikė senąją renovacijos programą

Nuo tų metų šilumininkai pakeitė katilines, tuomet, naudodamiesi ES parama, modernizavo šilumos tiekimo trasas.

„Bet pastatai tai jau nebe jų. O kodėl šilumininkai taip nori renovacijos? Nes, na, jie nori patenkinto kliento. O su tokiomis sienomis klientas niekada nebus patenkintas. Ne itin smagu dirbti, kai tarp keikiamų esi pirmas. Žmogui tegu tik parodo, kad gatve šalia eina šilumininkas – jam turbūt reikės asmens sargybinio“, – juokauja profesorius.

VGTU katedros vedėjas pritaria šiuo metu ministerijos pasiūlytai naujai renovacijos programai ir peikia senąją.

„Pasiūlė 50 proc. paramos, tai organizuoti pastatai, kurie ir taip neblogai gyveno, pasiėmė dar didesnę paramą. Tai ir reikia rasti prasčiausius daugiabučius ir juos renovuoti. Aišku, komiškai atrodo kai tam įkurtos dvi agentūros tam tikslui – BUPA ir BETA. BUPA 6 namus renovuoja 6-erius metus. Šiuo momentu sprendimai – geri. O trasos, tegu dar pabūna. Ir šilumininkai man nemoka“, – linksmai „interesus deklaravo“ profesorius V. Martinaitis.

Šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas pridūrė, jog kai kurios Lietuvos įmonės sugebėjo pasiekti 6 proc., 7 proc. šilumos trasose nuostolius, kai Skandinavijoje šis dydis yra 13 proc.

„Įmonės tikrai investavo, atliko darbus, optimizavo, pritaikė naujas technologijas izoliuodamos vamzdžius. Tikrai matome rezultatą. Tobulėjimui galo nėra, bet kai kuriose įmonėse padėtis labai gera. O kur prastesnė – įmonės planuoja renovavimo projektus. Apskritai visam šilumos ūkiui yra numatytas planas iki 2020-ųjų ir tai yra nuolatinis šilumininkų darbas“, - pabrėžė V. Stasiūnas.

Šilumos tiekėjų asociacija pateikia tokius duomenis: 1996-aisiais nuostoliai tinkluose buvo apie 36 proc. tiekiamos šilumos. Šiuo metu, perpus sumažinus šiuos nuostolius dėl trasų modernizavimo, kasmet sutaupoma maždaug 300 milijonų litų. Tačiau kadangi trasose vis dar patiriama 16 proc. šilumos nuostolių, galima daryti išvadą, jog panaši suma, t. y. 300 milijonų litų yra prarandama dėl nuostolių šilumos trasose.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Grynas.lt

Autoriai: Inga Labutytė

Komentarai (5)