Pirma ir turbūt svarbiausia priežastis – nepakankamas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų finansavimas iki pat vidinės priešpriešos krizės šių metų pradžioje. Beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį šalies kariuomenė finansinio aprūpinimo požiūriu buvo gana apgailėtinoje padėtyje, tad šiandien reikalauti iš jos efektyvaus rezultato reikštų neįvertinti realios situacijos. Finansinis momentas turi keletą aspektų. Pradėti galima kad ir nuo paprasčiausio karių maitinimo. Pavyzdžiui, 2008 m. šalies gynybos ministras J. Jechanurovas vienu metu netgi bijojo, kad kariai tuoj liks be maisto. Ir šiandien, kariuomenei vykdant antiteroristinę operaciją (ATO), situacija mažai ką geresnė, ir ne tik karių maitinimo bei apgyvendinimo lauko sąlygomis srityje. Žinoma, ekonominiai reikalai visoje šalyje klostosi ne itin gerai, tačiau alkanas ir blogai aprengtas karys – nemotyvuotas karys. Ši tiesa sena kaip pasaulis.

Antras aspektas yra susijęs su techniniu kariuomenės aprūpinimu. Kadangi karinė technika nebuvo tinkamai prižiūrima (ką jau kalbėti apie jos atnaujinimą, tai prilygtų svajonei), didelė jos dalis reikalauja remonto. Be to, dabar jau ne paslaptis, kad moderniausia ginkluotė buvo parduodama į užsienį tiesiai iš karinių pajėgų rezervo. Ginkluotųjų pajėgų sistemoje siautėjusi korupcija atsiliepia ir šiandien: pavyzdžiui, Ukrainos kariams labai trūksta naujos kartos neperšaunamų liemenių (o tai, vykstant partizaninio tipo karui, yra gyvybės ir mirties klausimas), bet naujai nupirktos karių kol kas nepasiekia.

Trečias aspektas liečia profesionalų kariuomenės pasirengimą. Juk savaime suprantama, kad, jeigu yra rimtų problemų dėl maisto, aprangos bei technikos, apie rimtas, motyvuotas pratybas kalbėti sunku.

Taigi Ukrainos kariuomenė į susirėmimus su gerai aprūpintais ir apginkluotais separatistais stojo silpna ir kovinio aprūpinimo prasme dalinai demoralizuota. Šį faktorių dar labiau didina tai, kad kariauti iš dalies tenka su savo tautiečiais. Kaip tik todėl Ukrainoje pradėjo formuotis Nacionalinė gvardija ir tokie savanorių batalionai kaip „Donbas“ („Donbasas“, Rytų Ukrainoje) ir „Mirotvorec“ („Taikdarys“, Kijevo srityje). Jų dalyviai galbūt nėra tinkamai pasirengę karui, bet bent jau yra idėjiškai stiprūs (tačiau kartais griebiasi pernelyg radikalių veiksmų, ir tai kiek gadina antiteroristinės operacijos įvaizdį). Kita vertus, antiteroristinio kontingento nevienalytiškumas (net nekalbant apie galimus samdinius ar privačių karinių kompanijų pritraukimą) ir profesionalios koordinacijos stoka veda prie įvairių karinių vienetų veiksmų nesuderinamumo.

Kad Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms kariauti sunku, kalba ir patys ATO vykdytojai. Pavyzdžiui, bataliono „Mirotvorec“ vadas nurodė tris ATO dalyvių klaidas: mobiliųjų telefonų naudojimas (trūksta karinėms reikmėms skirtų ryšio priemonių, priešininkas perima pokalbius ir sužino planus); beprasmis šaudymas, kuris atskleidžia šaudančiųjų poziciją ir eikvoja brangius šaudmenis; neatsargus elgesys su ginklais.

O dabar panagrinėkime, kas kariauja prieš Ukrainos dalinius. Smogiamąjį separatistų branduolį sudaro perėję į jų pusę vietiniai profesionalai (iš buvusio Ukrainos VRM specialiosios paskirties dalinio „Berkut“, Ukrainos saugumo tarnybos ir pan.) ir patyrę savanoriai iš užsienio. Be to, tarp sukilėlių yra nemažai tiesiog vietinių gyventojų. Ginklų jie pradžioje turėjo pakankamai, nes kartu su Kryme veikusiais Rusijos „žaliaisiais žmogeliukais“ užėmė vietinius karinius dalinius bei milicijos arsenalus, o pastaruoju metu jų gauna per kiaurą Rusijos ir Ukrainos sieną. Rusijos vaidmuo čia yra nenuginčijamas tiek siunčiant pastiprinimą (pavyzdžiui, „savanorius“ iš Čečėnijos ar „buvusius“ specialiųjų pajėgų karius, ką jau kalbėti apie kazokus) ir ginkluotę (žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad sukilėliai jau pradėjo gauti rusiškus tankus, „Grad“ ir ne tik juos: pavyzdžiui, tiek finansuojant separatistus. Bataliono „Vostok“ lyderis, buvęs Donecko Ukrainos saugumo tarnybos dalinio „Alfa“ vadas A. Chodakovskis savo interviu agentūrai „Reuters“ pasakė atvirai: „Kai kurie politikai iš Maskvos finansuoja savo žmones mūsų [Donecko liaudies respublikos] valdžioje, tai neišvengiama būtinybė“.

Taip pat ne Ukrainos naudai veikia teritorinis (reikia atkovoti ir užtikrinti palyginti didelio žemės ploto kontrolę) ir kiaurų sienų su Rusija faktoriai. Net jeigu jos būtų deramai kontroliuojamos, profesionalai prasiskverbtų, bet Ukrainoje pasieniečiai yra tokioje pat sudėtingoje padėtyje kaip ir kariuomenė. Jie paprasčiausiai negali uždaryti sienos (o kartais už kyšį ir nenori to daryti). Maža to, jie priversti gintis savo punktuose nuo separatistų atakų ir atsitraukti, nes iš centro nesulaukia pastiprinimo. Todėl nereikia stebėtis, kad sienoje atsiranda didžiulės skylės ir į šalį palyginti laisvai iš Rusijos įvažiuoja „Kamaz“ su ginklais ir kovotojais. Po susitikimo su P. Porošenka Normandijoje V. Putinas liepė griežčiau kontroliuoti pasienį su Ukraina, tačiau manytina, jog tai buvo padaryta tik dėl akių.

Taigi Kijevas turi skubotai suformuotą, blogai aprūpintą ir parengtą, iš dalies demoralizuotą ir nevienalytį kontingentą, kuriam reikia veikti iš karto keliose vietose (o kur dar išdavikai, kurie perduoda priešininkui informaciją apie puolimo planus, o kita pusė – gerai finansuojamus, ginkluotus iki ausų, užsigrūdinusius kovose ir idėjiškus sukilėlius.

Dar labiau situaciją komplikuoja tai, jog kariauti tenka miestuose, kur aviaciją ir sunkiąją techniką naudoti yra sunku (dėl civilių aukų) ir pavojinga (nežinai, iš kur gali atskristi sviedinys ar raketa). Juolab kad separatistai, pavyzdžiui, minosvaidžiais apšaudo Ukrainos kariuomenę iš pozicijų, įrengtų gausiai civilių gyvenamuose rajonuose. ATO vykdytojai pamažu ima ignoruoti taikių gyventojų žūties pavojų, bet elgtis taip laisvai, kaip Rusija elgėsi Grozne, jie negalės, nes tam tikrai nepritars Vakarai. Dar šiuo atveju būtina pažymėti, kad puolamoji operacija miesto sąlygomis reikalauja aiškaus kiekybinio pranašumo, kurio Ukrainos pusė neturi. Priešingai – separatistų kasdien tik daugėja.

Apibendrinant galima pateikti anksčiau minėto A. Chodakovskio žodžius: „Slavianskas – tai gana nedidelė teritorija, kurią galima efektyviai ginti su nedideliu kiekiu žmonių. Užimti Slavianską – aukšta klausimo kaina. Ką jie gaus užimdami Slavianską, išskyrus politinį efektą? Tačiau šis politinis efektas gali būti užbrauktas kito politinio efekto – jau užtektinai motinų Ukrainoje liko be savo vaikų.“ Jo nuomone, menka Ukrainos kariuomenės motyvacija ir nenoras prarasti daug karių yra pagrindinės priežastys, kodėl Kijevo pajėgos negali paimti Slaviansko, kuris iš esmės yra visos situacijos šalies rytuose atspindys.

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras