29 metai po tragedijos: ką žinome apie Černobylį? (Video)  (0)

Vakar buvo minimos Černobylio atominės elektrinės avarijos metinės. Černobylio katastrofa įvyko 1986 metais naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją. Tačiau pasaulis apie tai sužinojo tik po kelių dienų, kai Forsmorko (Švedija) atominės elektrinės specialistus suglumino radaruose fiksuojamas neįtikėtinai didelis radiacinis užterštumas.

Paaiškėjus tiesai, iš 30 km spindulio zonos buvo evakuoti daugiau nei 115 tūkst. gyventojų. Iki šiol ši vietovė yra labai apleista. Teritorijoje galima sutikti vos kelis žmones. Įvykio metu į aplinką pasklido radioaktyvios medžiagos, tarp kurių buvo urano, plutonio, jodo-131 (pusėjimo trukmė – 8 dienos), cezio-134 (pusėjimo trukmė – 2 metai), cezio-137 (pusėjimo trukmė – 30 metų), stroncio-90 (pusėjimo trukmė – 28 metai) izotopų. Jie visi labai pavojingi žmogaus sveikatai, todėl ne veltui Černobylio sprogimas įvardijamas kaip pati baisiausia atominės energetikos katastrofa pasaulyje.

Nors oficialiai avarija tapo 60–80 žmonių mirties priežastimi, tačiau manoma, kad iš viso dėl šios nelaimės mirė apie 200 tūkst. žmonių. Dėl įvykusios katastrofos Lietuvos gyventojams taip pat teko ištverti šios tragedijos pasekmes. Didelei daliai lietuvių netgi teko vykti į sprogimo vietą ir padėti likviduoti avarijos padarinius.

Černobylio likvidatorius: išgyvenau mirties zonoje

Černobylio katastrofa palietė daugybės žmonių gyvenimus. Prie avarijos likvidavimo darbų vienaip ar kitaip prisidėjo apie 600 tūkst. žmonių. Vienas jų ukrainietis Anatolijus Podlesnis apie savo patirtį Černobylyje ir vėlesnę kovą su mirtimi pasakojo vokiečių žurnalui „Der Spiegel“.

„1986 metų liepą atvykau į Černobylį. Jėgainės apylinkės buvo pavirtusios milžiniška statybų aikštele. Buvo evakuoti visi vietos gyventojai. Vietoje jų privažiavo daugybė specialistų: kareivių, ugniagesių, inžinierių, statybininkų, fizikų, medikų. Aš buvau vienas iš technikų, atsakingų už aprūpinimą elektros energija.

Kartu su kitais savanoriais autobusu buvau nuvežtas į katastrofos vietą. Per langą mačiau aplinkui viešpataujantį chaosą. Dešimtys tūkstančių žmonių judėjo aplink reaktorių. Visur riogsojo griuvėsiai. Praėjo dveji metai. Vieną naktį, 1988 metų liepą, mane pažadino siaubingi skausmai. Kitą dieną bejėgis susmukau savo bute. Nedelsiant buvau nugabentas į Černobylio ligoninę Trojašine netoli Kijevo, kur jau gulėjo daug kitų radiacijos aukų. Gydytojai nustatė, kad pavirtau į tikrą klipatą. Kenčiau nuo skydliaukės, inkstų ir skrandžio gleivinės uždegimo. Be to, galiausiai vėl praradau balsą. Galėjau tik tyliai švogžti. Visą mėnesį gydytojai į mane pumpavo antibiotikus, jodą ir vitaminų preparatus, dėl prarasto balso turėjau gerti ramunėlių ekstraktus, tačiau viskas buvo veltui. Tuo metu jau buvau susitaikęs, kad mano gyvenimas netrukus baigsis. gydytojai pateikė keistą pasiūlymą: aš turįs tris savaites nieko nevalgyti, kad iš mano kūno pasišalintų nuodingos medžiagos. Buvau viskam abejingas, todėl sutikau. Mano skrandis netrukus ištuštėjo. Per dieną netekdavau iki dviejų kilogramų. Po trijų savaičių tesvėriau vos 40 kilogramų. Vieną rytą atmerkiau akis ir viską aplinkui mačiau lyg pro miglą. Pagaliau man vėl buvo leista maitintis. Šešias dienas gėriau tik morkų sultis. Po to savaitę galėjau valgyti tik salotas ir kruopų košę. Alkis buvo nepakeliamas. Iš savo lovos galėjau užuosti, kas gaminama apačioje esančioje virtuvėje. Kažkokiu būdu viskas suveikė. Netrukus aš jau vėl galėjau valgyti kietą maistą, mano balsas sugrįžo. Šiandien aš tikiu, kad ta neįprasta terapija išgelbėjo man gyvybę. Vis dėlto po darbų Černobylyje taip niekada iki galo ir nepasveikau. Daugelį metų vis iš naujo atsidurdavau ligoninėje.

Visa laimė, kad sugebėjau nugyventi bent pusėtinai tvarkingą gyvenimą. Prieš ketverius metus išėjau į pensiją, o iki tol dirbau inžinieriumi šiluminėje elektrinėje. Abu mano vaikai sukūrė savo šeimas. Šiandien aš galvoju: aš pergyvenau Černobylį – ir tai yra visų svarbiausia“, – pasakojo jis.

Černobylis šiandien

Filmų kūrėjai mums suteikia galimybę pasižvalgyti po Černobylio elektrinės avarijos apylinkes iš visiškai kitos perspektyvos. Režisierius Danny Cookas tai įgyvendino pasitelkęs bepilotę skraidyklę (droną), prie kurios buvo pritvirtinta mini vaizdo kamera.

Visas filmo veiksmas vyksta Pripetėje – apleistame mieste, kuriame įvyko Černobylio elektrinės avarija (Ukraina). Vaizdai iš oro kombinuojami su kadrais, padarytais apgriuvusių pastatų viduje ir aikštėse. Visa tai sukuria vieną įspūdingiausių postapokaliptinių reginių.

Išties net sunku patikėti, kad tokios vietos mūsų planetoje tikrai egzistuoja:

Prarastas rojus: Černobylio zonos gyvūnai

Prieš 25 metus iš užterštos zonos evakavus visus vietos gyventojus, gyvūnai neilgai trukus atrado naujai atsilaisvinusius plotus. Išaugo ne tik Černobylio apylinkėse iki tol gyvenusios populiacijos, bet užklydo ir seniai čia regėtų rūšių atstovų, pavyzdžiui, lūšių, meškų ir didžiųjų apuokų.

Kad ir kas būtų kalbama apie radiacijos keliamą grėsmę, Černobylio zona iki šiol nė kiek nepanaši į dykumą – iš tiesų tai yra gyvūnams vienas palankiausių gamtos rezervatų Europoje, į kurį ryžtasi keliauti tik patys drąsiausi brakonieriai. „Neatrodo, kad gyvūnai jaustų radiaciją. Jie užima teritoriją nepaisydami radiacinio užterštumo“, – BBC sakė radioekologas Sergejus Gaščakas. Jo teigimu, daugybė paukščių renkasi perėti gelžbetoninio „sarkofago“, kuriuo po pražūtingo reaktoriaus sprogimo 1986 metais buvo uždengti jo griuvėsiai, viduje – itin pavojingoje aplinkoje.

„Varnėnai, balandžiai, kregždės, raudonuodegės – mačiau visų jų lizdus ir radau kiaušinių“, – pasakojo S. Gaščakas. Teritorijoje pasklidus radioaktyvioms medžiagoms, tarp jų ir itin pavojingam plutoniui, tuo pačiu metu išnyko įprastiniai žmogaus ūkinės veiklos palydovai – herbicidai, pesticidai, pramonės ir transporto tarša, be to, atsinaujino natūralūs pelkėjimo procesai. Visa tai paskatino gyvūnus sparčiai apgyvendinti žmonių apleistus laukus, kaimus ir miestus. Pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais po atominės katastrofos padėtis nelaimės zonoje buvo gerokai prastesnė. Išdegintas radiacijos, išmirė arčiausiai reaktoriaus augęs keturių kvadratinių kilometrų dydžio miškelis, vėliau pavadintas Raudonuoju mišku. Nemažai nieko neįtariančių gyvūnų išmirė arba nustojo daugintis. Mokslininkų teigimu, neišnešiotų pelių embrionai paprasčiausiai ištirpo, o už 6 km nuo sprogusio reaktoriaus saloje likimo valiai palikti arkliai iškrito, radiacijai sunaikinus jų skydliaukes. Toje pačioje saloje radiaciją atlaikę galvijai taip pat patyrė skydliaukės pažeidimų, tačiau vėliau pradėjo daugintis ir susilaukė stebėtinai normalių palikuonių. Daugelis Černobylio zonoje klajojančių gyvūnų iki šiol yra pernelyg radioaktyvūs, kad juos galėtų valgyti žmonės, tačiau pagal daugumą kriterijų visiškai sveiki. S. Gaščakas pažymi, kad gyvūnai labai greitai įgyja padidėjusį atsparumą radiacijai. Eksperimentai Raudonajame miške parodė, kad vietoje augusių pelių radiacija beveik nebeveikia, tačiau ten pat atkėlus pelių iš mažiau užterštų vietovių iškart pastebimas neigiamas poveikis. „Visa gyvybė atsirado ir vystėsi veikiama radiacijos“, – priminė S. Gaščakas.

Tiesa, jis pabrėžė ir tai, kad per savo darbavimosi laiką matė vos keletą mutavusių gyvūnų ir nė vieno su rimtais pažeidimais, tokiais kaip antra galva ir pan. Gamtininkė Mary Mycio tai aiškina tuo, kad mokslininkams paprastai įdomiau stebėti populiacijos kaitą, o ne atskirų individų likimą, todėl labai tikėtina, kad užterštoje zonoje iki šiol gimsta nemažai mutavusių gyvūnų, kurie greitai nugaišta, jų dar niekam nespėjus ištirti.

Nematant kitos išeities, didelė dalis (apie 215 tūkst. ha) netinkamos žmonėms gyventi teritorijos Baltarusijoje 1988 metais buvo paskelbta radioekologiniu rezervatu, šioje teritorijoje į laisvę pradėta leisti retas gyvūnų rūšis, tarp jų – ir stumbrus bei Prževalskio arklius. 2007 metais analogišką žingsnį žengė ir Ukrainos vyriausybė.

Tai, kas žmonėms iki šiol atrodo kaip viena didžiausių visų laikų katastrofų, gyvūnams yra tiesiog natūrali jų aplinkos dalis. Juk šalia nėra žmonių – pavojingiausios ir agresyviausios gyvojo pasaulio rūšies. Kai kurie radikalesnių pažiūrų mokslininkai, tokie kaip britas Jamesas Lovelockas, yra netgi pusiau juokais siūlę nedidelius kiekius radioaktyvių atliekų išslapstyti pažeidžiamiausiose tropikų miškų vietovėse, tikintis bent taip atbaidyti brakonierius ir nelegalius miško kirtėjus.

Kas žino, gal ir pavyktų.

Aut. teisės: alfa.lt

(26)
(2)
(24)

Komentarai (0)