Greičiausio istorijoje lėktuvo pilotas – apie pavojingą manevrą: visą kelią skridom ištikti šoko (Video)  (3)

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienas karinis incidentas galėjo sukelti branduolinį karą. Todėl JAV vyriausybei reikėjo žvalgybinio lėktuvo, kurio nebūtų įmanoma užfiksuoti, atpažinti ar numušti, rašo „The Business Insider“.

Problemos sprendimu tapo SR-71. „Lockheed Martin SR-71“, arba „Blackbird“ (juodasis strazdas), skrisdavo daugiau nei 24 km aukštyje ir didesniu nei 3 tūkst. kilometrų per valandą greičiu – gerokai greičiau nei bet kuris iki tol pagamintas lėktuvas. Ir kiekvienas šio lėktuvo centimetras buvo suprojektuotas taip, kad jo neužfiksuotų radarai. SR-71 buvo inžinerijos stebuklas, kurį JAV oro pajėgos naudojo daugiau nei 30 metų. Šiam lėktuvui priklauso greičio ir nuskristo atstumo rekordai, kurie nėra pagerinti iki šiol.

Savo patirtį skraidant tokiu lėktuvu knygoje „Sled Driver“ aprašė buvęs JAV karinių oro pajėgų pilotas majoras Brianas Shulas. Jis teigia kartą išgyvenęs incidentą, kuris parodo, kaip sudėtinga pilotuoti tokį lėktuvą.

Kaip buvusio SR-71 piloto, B. Shulo dažnai klausiama apie jo didžiausią greitį. „Kiekvienas SR-71 pilotas turi savo individualų „didžiausią“ greitį, kuriuo jam teko skristi kokios nors misijos metu“, – savo knygoje paaiškina buvęs pilotas.

Kadangi SR-71 lėktuvai yra itin tiksliai sukonstruoti ir yra be galo brangūs, nė vienas pilotas niekada nenorėjo „paspausti“ iki greičio ir temperatūros maksimumo. Tačiau net ir nepasiekus tų ribų gali skristi tikrai labai greitai: „3380 km per valandą greitis buvo dažnas reiškinys.“



Kalbėdamas apie savo asmeninį greičio maksimumą B. Shulas pasakojo: „Saviškį pasiekiau skrisdamas virš Libijos, kai M. Kadafis mano kryptimi iššovė dvi raketas. Tarkime, kad lėktuvas tikrai mėgo greitį ir pasiekėme tokius skaičius, kurių anksčiau nematėme.“

Tarp šnipų sklandančios legendos apie SR-71 greitį ir pasiekimus nėra perdėtos. Tačiau B. Shulas pasidalino viena istoriją apie ... lėčiausią skrydį. Tai turėjo būti paprastas praskridimas siekiant pasirodyti prieš vienos karinės oro bazės karius. Tačiau skrydis tapo istoriniu, bent jau pilotų atminty.

Grįždamas po užduoties Europoje R. Shulas iš savo bazės Mildenhole, Anglijoje sulaukė prašymo praskirsti pro vieną nedidelę Didžiosios Britanijos karinių oro pajėgų bazę. Tos bazės vadas pats praeityje buvo SR-71 pilotu. Žinodamas, kad praskrendančio lėktuvo vaizdas tikrai bus nenusakomas, jis paprašė praskristi žemai, kad esą būtų „pakelta karių dvasia“.

R. Shulas pasuko lėktuvą karinės bazės link ir Daniją praskrido per tris minutes. Artėdamas link bazės lėktuvas ėmė mažinti greitį. Surasti ją R. Shului padėjo jo šturmanas Walteris. R. Shulas sumažino greito kaip žaibas lėktuvo greitį ir ėmė ieškoti oro bazės, kuri, kaip ir daugelis Antrojo pasaulinio karo laikų britų oro bazių, turi tik vieną bokštą ir labai mažai statinių, iš kurių būtų galima atpažinti objektą.

Iš pradžių surasti oro bazę nesisekė: „Mes dar labiau nusileidome ir sulėtinome greitį nuo įprastinių 325 mazgų. Bet koks greitis, mažesnis nei 275 mazgai, jau yra nemalonus. Waltas pasakė, kad mes praktiškai esame virš oro bazės. Tačiau aš nieko nemačiau.“ Tuo metu apačioje kariai susirinko ir laukė įspūdingo reginio. O lėktuvas vis dar suko ratus virš šalia esančio miško ir ieškojo bazės. Paieškos metu greitis sumažėjo žemiau rekomenduojamo ar net saugaus lygio.

„Tuo metu mes iš esmės net neskridome, o praktiškai kritome“, – pasakojo pilotas.

Kadangi SR-71 lėktuvui skrendant žemai jo variklių beveik nesigirdi, apačioje esantys kariai nieko negirdėjo ir nematė. Jie tikrai nesitikėjo to, ką vėliau pamatė. „Kai pamačiau, kad greičio rodyklė nukrito žemiau 160 mazgų, mano širdis vos nesustojo. Adrenalino apimtas iš visų jėgų stumtelėjau vairalazdę į priekį“, – įvykį savo knygoje aprašė R. Shulas. Apačioje buvę kariai veikiausiai pamatė „32 metrų ilgio ugnimi besispjaudantį“ padarą, kuris praskrido prie pat oro bazės.

R. Shulas ir jo šturmanas visą likusį kelią skrido tylėdami ir ištikti šoko, kad tik per plauką išvengė katastrofos. Jie abu manė, kad jų vadas tikriausiai jau laukia įniršęs ir pasiruošęs nuplėšti jiems antsiuvus.

Tačiau vadas juos pasitiko visas išsišiepęs. Oro bazės vadas jam pranešė, kad tai buvo „geriausias SR-71 praskridimas, kurį jis kada nors matė“. Pasirodo, kad jų skrydį stebėję kariai pamanė, kad vos ne mirtina klaida buvo gerai surežisuotas ir aukšto lygio profesionalų atliktas triukas, už kurį R. Shului ir Walteriui jų vadas paspaudė ranką.

Likę dviese pilotai vis dar negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Tik po kelių akimirkų jie prabilo.

„152 mazgai (maždaug 290 km per valandą). Ką tu tada matei?“ – R. Shulo tada paklausė Walteris. „152 mazgai“, – atsakė jis. Tai didžiulis greitis automobiliui, tačiau lėktuvui, sukurtam skraidyti greičiau nei 3000 km per valandą, tai be galo pavojingas greitis.

Po metų R. Shulas ir Walters pietavo savo bazės valgykloje ir nugirdo kelių karininkų pokalbį apie tą incidentą, kuris iki tol jau buvo apipintas legendomis apie tai, kaip esą tuomet oro bazėje kariai vos neišvirto iš kojų ir jų antakiai nusvilo nuo praskridusio SR-71 sukeltos karščio bangos.

 Kai vienas iš jaunesnių karininkų ant R. Shulo uniformos pamatė antsiuvą, kuris rodė, kad jis pilotavo SR-71, jis paprašė R. Shulo patvirtinti, kad toks skrydis tikrai įvyko. „Ai, tai buvo vienas iš standartinių žemųjų skrydžių. Su tuo lėktuvu jie yra tikrai įspūdingi“, – ramiai atsakė jis.


Aut. teisės: delfi.lt

(88)
(8)
(80)

Komentarai (3)