Kodėl JAV ginklų registravimo biure uždrausti kompiuteriai  (1)

Kai holivudinėje kriminalinėje dramoje įvyksta žmogžudystė, o nusikaltėlis nesusiprotėja pistoletą švystelėti į artimiausią upę, žinome, kas bus toliau: policininkas ar FTB agentas lieps padėjėjui patikrinti ginklo numerį duomenų bazėje ir greitai sužinos savininką; tai bus mažiausiai įtarimų kėlęs tipas, nužudytojo šeima padėkos policininkui ir byla bus sėkmingai baigta. Bet yra vienas „bet“: iš tikrųjų JAV nėra jokios duomenų bazės, į kurią būtų įtraukiami 300 milijonų pistoletų ir šautuvų, priklausančių privatiems asmenims.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Stebuklingos sistemos, kur pagal numerį būtų galima sužinoti, kas yra ginklo savininkas, Didžiojo Kompiuterio, saugančio informaciją, bendro sąrašo, kuriame būtų visi visi ginklai – nieko nėra. Ką berodytų kine. Kad ir kokie karšti debatai vyktų po dar vienos masinės žmogžudystės. Visos „stebuklingajai sistemai“ skirtos užklausos atsiduria nedideliame Charleso Hauserio, – Alkoholio, tabako, ginklų ir sprogmenų biuro (ATO) federalinio agento – biure. Apie tai, kaip veikia ir kaip neveikia JAV šaunamųjų ginklų registravimo sistema, pasakojama dideliame GQ straipsnyje.

„Net policija rašo man visą laiką į elektroninį paštą: „Ar galėtumėte patikrinti numerį ir pasakyti, kam priklauso ginklas?” Jie galvoja, kad tai kaip automobilio VIN numeris. Netgi policija. „Ei, vyručiai, gal galite paskubėti ir patikrinti numerį?”“, – pasakoja Hauseris. Štai tiesa: „Neturime jokios registravimo sistemos. Niekas neregistruoja jokių suknistų vamzdžių“.

Kai policininkas iš kokio nors JAV kampelio nori išsiaiškinti, kam priklauso šaunamasis ginklas, jis neatidaro specialios vieningosios duomenų bazės savo kompiuteryje, kad per minutę sužinotų konkretaus ginklo istoriją. Vietoje to jis siunčia užklausą Charlesui – į Nacionalinį sekimo centrą (National Tracing Center, NTC), АТО padalinį, įsikūrusį neaukštame, niekuo neišsiskiriančiame pastate, 17 tūkstančių gyventojų turinčiame Vakarų Virginijos Martinsbergo miestelyje, už 148 km nuo Vašingtono.

Stulbina netgi ne tai, kad vieningos sistemos nėra, o užklausą reikia siųsti į specialią žinybą. Stulbina tai, kad ši žinyba nesinaudoja kompiuteriais tiesiogine to žodžio prasme: NTC draudžiama turėti centralizuotą elektroninę duomenų bazę. Toks yra Nacionalinės šaulių asociacijos (NRA) pasiūlytas ir 1986 metais patvirtintas federalinis įstatymas: neturi būti bazės su duomenimis apie šaunamojo ginklo savininkus, kurioje būtų galima atlikti paiešką. Paaiškinimas? Ginklo registravimą NRA laiko katastrofa, kuri suteiktų vyriausybei hipotetinę galimybę juos konfiskuoti ir atimti iš paprastų amerikiečių galimybę apsiginti. „Hitleris ir Stalinas, kaip ir visi diktatoriai, XX amžiuje rengę genocidus, prieš pradėdami genocidą, konfiskuodavo ginklus, – parašė vienas iš aktyvistų NRA puslapyje. – Registracija. Konfiskavimas. Išmirimas.“

Todėl visa NTC informacija saugoma popierių, fotografijų ir dokumentų juostinių mikrofilmų prikimštose dėžėse. Neseniai atsirado naujovė: dabar mikrofilmus galima konvertuoti į PDF formatą. Tačiau sukurti paieškos sistemos su ginklų numeriais ar pavardėmis neįmanoma, kaip ir anksčiau. Nori ką nors rasti – sklaidyk dokumentus, žiūrinėk nuotraukas. Visi NTC pastato koridoriai apstatyti begalinėmis, žmogaus aukščio sustatytomis dėžių eilėmis.

GQ duomenimis, kiekvieną mėnesį čia patenka du milijonai naujų įrašų apie parduotus ginklus. Visa tai reikia kažkur sudėti. Laiku nesutvarkius dėžių, vienoje patalpoje jų gali prisikaupti daugiau nei 10 tūkstančių, ir jos sveria tiek, kad gali sugriūti visas aukštas, sako Hauseris. Kad neįgriūtų grindys, NTC nuomoja uosto konteinerius: jie stovi priešais pastatą, automobilių stovėjimo aikštelėje, prikimšti begale dėžių. Taupant vietą, galima šiuos dokumentus suskaitmeninti, tačiau suvesti į vieningą duomenų bazę vis vien nevalia. Keliasdešimt kartų per dieną, darbuotoaji, ieškodami kokio nors ginklo registravimo duomenų, atidaro konteinerį ir rausiasi dokumentuose.




Pastarąjį kartą JAV Kongresas šaunamųjų ginklų kontrolės sistemos sudarymu susirūpino 1968 metais, po garsių žmogžudysčių serijos, primena GQ: iš pradžių prezidento Kenedžio, paskui Martino Liuterio Kingo, paskui beveik iš karto – senatoriaus Roberto Kenedžio. Visuomenės nepasitenkinimas buvo panašus, kaip ir dabar: pernelyg daug ginklų ir pamišėlių, galinčių juos įsigyti, reikia reguliavimo. Problemą turėjo išspręsti „Šaunamųjų ginklų kontrolės įstatymas“ (Gun Control Act), priimtas 1968 metais – buvo įvestos ginklų pardavėjų licencijos, jie privalėjo laikytis tam tikrų taisyklių, uždrausta parduoti ginklus nusikaltėliams, nelegaliems imigrantams ir psichiniams ligoniams. Tačiau privaloma ginklų ir jų savininkų registracija taip ir nebuvo įvesta; kaip pažymi GQ, tai neįvyko dėl tos pačios priežasties, kaip ir 1986-aisiais – pasistengė ginklų pramonės lobistai.

Vienintelis ryšys, kuriuo įstatymas susiejo pistoleto ar šautuvo numerį su jo savininku – registravimo forma 4473. Jos turinys – tikra svajonė bandančiajam surasti ginklo savininką, pavyzdžiui, policininkui. Ten nurodomas vardas, pavardė, parašas, adresas, gimimo data ir vieta, ūgis, svoris, lytis, tautybė ir rasė, o kartais netgi ir socialinio draudimo numeris. Tai informacijos lobynas, galintis padėti rasti nusikaltėlį ar atmesti įtarimus nuo nekalto žmogaus. Tačiau šie dokumentai nepatenka į federalinę žinybą – jie pasilikdavo ir iki šiol pasilieka ginklą pardavusioje parduotuvėje. Ginklų parduotuvių JAV beveik 4 kartus daugiau, nei McDonald’s užeigų – daugiau nei 55 tūkstančiai. Kiek šaunamųjų ginklų jos pardavė, nežino niekas, rašo GQ. Žinoma tik, kad 2013 metais amerikiečių kompanijos pagamino >11 mln šaunamųjų ginklų, ir dar 5,5 mln buvo importuoti. Tik parduotuvei nutraukus veiklą, registravimo formos siunčiamos į NTC, į Charleso Hauserio dėžes ir konteinerius.

„Mūsų biudžetas skurdus, – sako Hauseris. – Čia jums ne 10 tūkstančių agentų kokioje nors slaptoje vietoje. Tai krūva suknistų dėžių. Ir vištos koja pakeverzoti užrašai“.

Didelė darbo dalis – mikrofilmų su dokumentų kopijomis peržiūra. Darbuotojai kasdien atseka 1500 ginklų pėdsakus, per metus – 370 tūkstančių. Užuot naudojus paieškos sistemą, jiems tenka remtis aprašymais, pateiktais policininkų, o šie, kaip bebūtų keista, ne visada gerai išmano ginklus – atskirti kokios nors markės ginklą, nuo kito gamintojo kopijos, geba ne visi. Netgi išsiaiškinus pistoleto numerį, policininkas privalo padiktuoti NTC specialistui serijos numerį, ir tai nemenka problema. Serijos numeriai – „supainioti pragaro kamuoliukai“. Iš pradžių policininkas diktuoja patento numerį, ne serijos, paskui importuotojo ID. Paskui kyla „raidė O ar skaičius 0?“ problema. Didžioji „I“, mažoji „l“ ar vienetas? Kartais serijos numeriai dubliuojasi. Gavus neteisingą informaciją, ginklo paieška atsiduria aklavietėje.

Nustačius serijos numerį, lieka du keliai. Trumpasis – skambučių serija gamintojo, importuotojo, platintojo ir konkretaus pardavėjo, pardavusio konkretų šaunamąjį ginklą, grandine, kurios paskutinė grandis, pardavėjas, ištraukia iš spintos 4473 formą ir diktuoja pirkėjo vardą. Šį darbą NTC atlieka specialiai apmokyti darbuotojai, kurie, ieškodami vieno pistoleto, atlieka iki 70 skambučių. Šis procesas įprastai trunka maždaug savaitę, jei atvejas skubus, galima susitvarkyti per parą; kartais viskas susiklosto idealiai ir ginklo pėdsakas aptinkamas jau po poros valandų. Bet kartais grandinės gale nieko nebėra: parduotuvė uždaryta, – ir tada NTC pradeda paieškas begalinėse dėžėse. Ieškoti rankiniu būdu tenka >30% atvejų.

Šis darbas veda iš proto, bet niekas nesistengia jo efektyvinti, rašo GQ. Iš tiesų, NTC – vienintelė vieta JAV (jei neskaičiuosime amišų gyvenviečių), kur neleidžiamos technologijos. Net jeigu užsidarydama ginklų parduotuvė žinybai savo užrašus perduoda kaip elektroninę duomenų bazę, Hauseris privalo juos atspausdinti, o specialiai apmokyti darbuotojai – nufotografuoti ir mikrofilmus sudėti į dėžes. Paieškos sistema uždrausta, ir JAV vyriausybė daro viską, kad įsitikintų, jog Hauseris nenaudoja savo resursų jos kūrimui.

 
Ira Solomonova

World Press rubrikos redaktorė

Ši sistema atrodo nevykusi, žiauri ir neveikli. JAV vyriausybė ir ginkluotės lobi padarė taip, kad pistoletą, kuriuo įvykdytas žiaurus nusikaltimas, susekti sunkiau, nei prekybos centre pirktą salotų pakuotę. Bet netgi ten, kur įstatymai ir pataisos paralyžiuoja procesą, jie negali paralyžiuoti žmonių noro padaryti ką nors naudinga. Nepaisant technologijų draudimo, personalo trūkumo ir riboto biudžeto, padalinys dabar atseka dvigubai daugiau ginklų, nei prieš 10 metų, ir daro tai dvigubai tiksliau ir dvigubai sparčiau, didžiuojasi Charlesas Hauseris.

Ира Соломонова

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(57)
(4)
(53)

Komentarai (1)