Š. Korėjos bandymai slepia kur kas daugiau, nei tikslą įbauginti priešus: atkartoja D. Britanijos, Kinijos, Prancūzijos, Rusijos ir JAV istoriją  (1)

Šiaurės Korėja neseniai išbandė branduolinį ginklą. Prieš tai jau buvo išbandytos penkios branduolinės bombos. Šalis parodė, kad ji tampa branduoline valstybe, tačiau tarptautinė bendruomenė jau ir taip tai žinojo. Tad kodėl Šiaurės Korėjos naujausias branduolinis bandymas yra svarbus, „The Altantic“ interneto svetainėje klausia žurnalo bendradarbis Uri Friedmanas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Branduolinis bandymas nėra tik karinių laimėjimų reklama.

Tai ne tik būdas įbauginti priešus ir padaryti įspūdį sąjungininkams.

Visų pirma tai – mokslinis bandymas, nes vertinga dalioji medžiaga (kurios paprastai turimas ribotas kiekis) nėra švaistoma vien politinės provokacijos tikslais.

„Šiaurės Korėja vykdo bandymus ne vien tam, kad padarytų įspūdį – yra ir svaresnė priežastis, – sako Šiaurės Korėjos branduolinės programos ekspertas Joelis Witas. – Bet kuri branduolinį ginklą kurianti šalis žengia gana nuspėjamu technologiniu keliu. Su kiekvienu ginklo bandymu ji nori sužinoti ką nors nauja.“

Šiuo atveju Šiaurės Korėja galbūt eksperimentuoja, norėdama padidinti galingumą arba energijos kiekį, kuris išskiriamas susprogdinus branduolinį ginklą.

Kim Jong Uno vyriausybė pareiškė, kad per pastarąjį bandymą išbandyta vandenilinė bomba, kuri gerokai galingesnė už įprastą branduolinį ginklą.

Kimo režimas jau nuo 2015 m. pabaigos teigia turintis vandenilinę bombą, nors tokius pareiškimus sunku patikrinti, be to, anksčiau jie būdavo vertinami skeptiškai.

Pasak Pietų Korėjos ir Japonijos pareigūnų, atrodo, kad pastarasis Šiaurės Korėjos branduolinis bandymas yra pats galingiausias iki šiol – galbūt keletą kartų galingesnis, nei pernai atliktas penktasis šalies branduolinis bandymas.

Norvegijos žemės drebėjimų stebėjimo agentūros skaičiavimais, bandymo galingumas siekė 120 kilotonų. Atominio ginklo, kurį Jungtinės Valstijos numetė ant Hirosimos ir Nagasakio per Antrąjį pasaulinį karą, galia atitinkamai buvo 15 ir 20 kilotonų.

JAV žvalgybos pareigūnai įtaria, kad Šiaurės Korėja tobulina mažas ir lengvas branduolines galvutes, kuriomis gali būti apginkluotos raketos, galinčios pasiekti ne tik JAV sąjungininkes, tokias kaip Pietų Korėja ir Japonija, bet ir galbūt pačių JAV žemyninę dalį.

Šiaurės Korėjos valstybinė žiniasklaida pareiškė, kad šalis jau yra pajėgi vandeniline galvute apginkluoti tarpžemyninę balistinę raketą, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų, išskyrus tariamai branduolinį įrenginį inspektuojančio Kim Jong Uno nuotraukas.

„Bandymas suteikia daugiau pagrindo Šiaurės Korėjos teiginiams, kad šalis sukūrė vandenilinę bombą, nors dar nėra patvirtinimo, kad šalis jau yra pajėgi ją panaudoti, – Teigė J. Witas. – Kuo didesnis galingumas, tuo mažiau svarbus tikslumas. Gebėjimas padaryti žalos smarkiai išauga, net jei raketa nešėja smarkiai nukrypsta nuo taikinio.

Kitaip tariant, „bandymais siekiama sumažinti branduolinių galvučių dydį ir masę, kad jomis būtų galima apginkluoti didesnio nuotolio balistines raketas, – teigia Šiaurės Korėjos branduolines instaliacijas keletą kartų inspektavęs branduolinio saugumo ekspertas Siegfriedas Heckeris. – Be to, testavimas yra būtinas norint sumažinti daliosios medžiagos, kurios reikia branduolinėms galvutėms, kiekį.“

Atsižvelgiant į tai, kad Šiaurės Korėja pastaraisiais metais jau surengė šešis vieną už kitą galingesnius branduolinius bandymus (įskaitant keturis po to, kai Kim Jong Unas atėjo į valdžią 2012 m.) ir aibę raketų testų, galima daryti prielaidą, kad šalies branduolinių ginklų ir jų nešėjų arsenalas vis didėja.

Tačiau, pasak J. Wito, visa tai nebūtinai reiškia, kad Kim Jong Unas yra agresyvesnis nei jo tėvas ar senelis. Išaugęs aktyvumas paprasčiausiai gali reikšti Šiaurės Korėjos branduolinės programos pažangą.

Palyginti su tokiomis branduolinėmis valstybėmis, kaip Pakistanas ir Indija, Šiaurės Korėja savo šešis branduolinius bandymus įvykdė per gana ilgą 11 metų laikotarpį, o tai Kimų režimui galėjo suteikti galimybę išsamiai išnagrinėti, kas pavyko ir nepavyko per kiekvieną eksperimentą.

Kaip po pernai rudenį surengto penktojo Šiaurės Korėjos branduolinio bandymo teigė ginklų kontrolės ekspertas Jeffrey Lewisas, Didžioji Britanija, Kinija, Prancūzija, Rusija ir JAV po savo penktųjų bandymų jau buvo beveik sukūrusios termobranduolines bombas (tokios pat kategorijos ginklą, kokį Šiaurės Korėja teigia pademonstravusi šią savaitę) ir pasaulyje jau buvo plačiai pripažintos kaip branduolinės valstybės. Tad kodėl Šiaurės Korėją reikėtų vertinti kitaip?

Pastarasis branduolinis bandymas taip pat aiškiai rodo, kad Kinijos įtaka Šiaurės Korėjai yra ribota, nepaisant to, kad ji yra didžiausia Šiaurės Korėjos prekybos partnerė ir svarbiausia sąjungininkė.

Kai priešiškumas tarp Šiaurės Korėjos ir JAV dar labiau išaugo, Pekinas perspėjo, kad įtampa Korėjos pusiasalyje netrukus pasieks kritinę ribą; kartu, spaudžiama DonaldoTrumpo administracijos, Kinija pritarė griežtoms Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcijoms prieš Pchenjaną.

Tačiau Kim Jong Unas vis dėlto surengė branduolinį bandymą. JAV pareigūnai nepakankamai rimtai vertina tai, kad Šiaurės Korėja yra pasiryžusi tęsti savo branduolinių ginklų programą, nepaisydama vienintelio savo sąjungininko pasaulyje spaudimo.

Be to, svarbu tai, kad branduolinio ginklo programos pažanga yra spartesnė nei sankcijų poveikis.

Pastarasis Šiaurės Korėjos branduolinės galios demonstravimas yra pavyzdys, kaip tokios ginklų programos įgyja tam tikrą technologinį ir politinį pagreitį.

„Kaskart, kai Šiaurės Korėja išbando tarpžemyninę balistinę raketą arba atlieka branduolinį bandymą, visi yra sukrėsti ir nusivylę. Metas nustoti jaustis sukrėstiems bei nusivylusiems ir pradėti galvoti apie tai, ko iš tiesų reikėtų imtis, neapsiribojant vien Šiaurės Korėjos pasmerkimu.

Be kita ko, pasak jo, tai galėtų būti diplomatinis dialogas su Šiaurės Korėja be išankstinių sąlygų. Be to, regione gali būti sutelkta daugiau JAV karinių pajėgų, įskaitant taktinį branduolinį ginklą, kuris galėtų būti patikimesnis būdas atgrasyti Šiaurės Korėjos agresiją.

Neseniai D. Trumpas parašė grėsmingą „Twitter“ žinutę, kad nuolaidžiavimas Šiaurės Korėjai nieko neduoda ir kad Šiaurės korėjiečiai supranta tik vieną kalbą; tačiau, pasak J. Wito, „JAV kariniai grasinimai šiaurės korėjiečiams atrodo tušti, nes jie žino, kad JAV pareigūnai suvokia, kokie katastrofiški būtų konflikto Korėjos pusiasalyje padariniai.

„Twitter“ žinučių negana. Iš pradžių šiaurės korėjiečiai svarstė, ar JAV prezidentas D. Trumpas iš tiesų yra atsakingas ir griežtas lyderis; dabar greičiausiai tokių svarstymų nebeliko“.

J. Wito teigimu, Šiaurės Korėjos galutinis tikslas – sukurti patikimą branduolinio atgrasymo priemonę, kad Pchenjano režimas galėtų apsisaugoti nuo JAV ir jų sąjungininkių keliamų išorės grėsmių. Patikima branduolinio atgrasymo priemonė yra lanksti sąvoka.

Čia nėra kokios nors instrukcijos, kuria būtų galima vadovautis. Kiekviena branduolinį ginklą kurianti šalis sprendžia tą patį klausimą: kiek yra gana? Jei JAV vadovai nori apriboti branduolinės Šiaurės Korėjos keliamą grėsmę, jie turi daryti įtaką Pchenjano svarstymams apie tai, kiek yra gana.

„Dabar D. Trumpo administracijai visų pirma derėtų siekti įtikinti Šiaurės Korėją nepanaudoti branduolinio ginklo Korėjos pusiasalyje, – teigė S. Heckeris. – Būtina labai aiškiai leisti suprasti, kad, jei Šiaurės Korėja panaudotų branduolinį ginklą, Jungtinėms Valstijoms tokia žala būtų nepriimtina, o Pchenjano režimas būtų sunaikintas. Spaudimas Šiaurės Korėjai visiškai atsisakyti branduolinio ginklo – daug ilgesnio laikotarpio uždavinys.“

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
(9)
(2)
(7)

Komentarai (1)