Aukštasis inžinerijos pilotažas: tikrai monstriškas lėktuvas, didžiausias pasaulyje skraidantis laivas ir kiti nepamirštami aviacijos projektai (Video)  ()

Lėktuvų gamintojai per visą aviacijos istoriją sukūrė įspūdingų orlaivių, ir nors daugelis jų raižė mūsų dangų, kai kurie lėktuvai iš esmės nepakilo nuo žemės.

Iš tikrųjų gamintojai buvo sumanę virtinę žavingų aviacijos projektų, kurie buvo atšaukti dėl politinių, finansinių ar techninių priežasčių. Kai kuriais atvejais konstruktoriams koją pakišo nenumaldoma technologinė pažanga, kai jie sukūrė tam laikmečiui netinkamus lėktuvus.

Atsigręžusi 70 metų atgal, svetainė cnn.com pristato keturis lėktuvų prototipus, kurie galėjo pasiūlyti įsimintinus skrydžius, ir vieną ateities konceptą, galintį iš esmės pakeisti ilgų distancijų keliones.

1. „Avro Canada Jetliner“ (1949 m.)

Pirmasis reaktyvinis keleivinis lėktuvas, pakilęs į Šiaurės Amerikos dangų, nebuvo „Boeing“ iš Sietlo ar „Douglas Aircraft Company“ lėktuvas iš Long Bičo. Tai buvo „Avro Canada C-102 Jetliner“, 1949 metų rugpjūtį pakilęs iš Toronto Maltono oro uosto ir Kanados aviacijos pramonei galėjęs suteikti pranašumą varžybose dėl reaktyvinių keleivinių lainerių.

Šį lėktuvą „Avro Canada“ sukūrė oro linijų bendrovei „Trans-Canada Air Lines“ (TCA). Jis galėjo pasiekti 800 km/h greitį ir 600 – 800 km skraidinti maždaug 50 keleivių.

Tačiau TCA susidomėjimas šiuo lėktuvu išblėso, kai paaiškėjo, kad gamybinė šio orlaivio versija nepatenkins bendrovės operacinių reikalavimų.

Per savo bandomųjų skrydžių programą „Avro Canada Jetliner“ danguje praleido daugiau kaip 400 valandų, įskaitant 1950 metų balandžio skrydį, kurio metu iš Toronto į Niujorką buvo nugabentas pirmasis oro paštas reaktyviniu lėktuvu.

Aviatorius atsiskyrėlis Howardas Hughesas taip pat domėjosi šiuo lėktuvu ir vylėsi įtraukti jį į savo oro linijų bendrovės „Trans World Airlines“ (TWA) flotilę. „Avro Canada“ nuskraidino „Jetliner“ į Kalifornijos Kalverio miestą, kur jį išbandė H. Hughesas. Tačiau 6-ojo dešimtmečio pradžioje „Avro Canada“ susitelkė ties karinių lėktuvų gamyba ir „Jetliner“ programa buvo apleista.

Galiausiai 1956 metų pabaigoje šis prototipas buvo supjaustytas metalo laužui. Pavyko išsaugoti tik šio lėktuvo pilotų kabinos dalį, kuri dabar eksponuojama Kanados aviacijos ir kosmoso muziejaus kolekcijoje Otavoje.

„Jetliner“ pralenkė savo laiką, bet jo dizainui pakenkė tai, kad „Avro Canada“ negalėjo gauti originalių variklių, kurių troško“, - „CNN Travel“ sakė aviacijos istorikas Kenas Swartzas iš Toronto.

2. „Bristol Brabazon“ (1949 m.)

Aptakių formų „Bristol Brabazon“ buvo lėktuvas, kurio niekas nenorėjo, nes vienas britų komitetas jį sukūrė praėjusiai erai.

„Brabazon“ buvo tikras monstras: jo ilgis siekė 54 m, o plotis per abu sparnus sudarė 70 m. Jį varė – tiksliau tariant, per silpnai varė – aštuoni milžiniški stūmokliniai varikliai, įmontuoti po sparnais ir sukę aštuonis propelerius.

„Brabazon“ su dviejų denių fiuzeliažu būtų galėjęs varžytis net su šiuolaikiniu megalėktuvu „Airbus A380“, galinčiu gabenti per 500 keleivių. Tačiau „Brabazon“ buvo skirtas vos šimtui keleivių, kurie galėjo keliauti itin prabangiai: lėktuvas turėjo privačias kajutes, barą ir net kino teatrą.

Kai 1949 metų rugsėjį šis prototipas pakilo pirmajam skrydžiui, jau tuomet buvo aišku, kad oro linijų bendrovėms nereikia ore skraidančių vandenynų lainerių – joms reikėjo efektyvių ir pelningų lėktuvų. „Brabazon“ iš oro linijų bendrovių nesulaukė nė vieno užsakymo ir 1953 metais jo gamybos programa buvo atšaukta. Šis prototipas buvo atiduotas metalo laužui kartu su nebaigtu, turbopropelerinio lėktuvo „Mark II“ korpusu.

Vėliau „Bristol“ sukūrė sėkmingus turbopropelerinius lainerius „Britannia“, kuriais skraidino tokie vežėjai kaip BOAC ir „Canadian Pacific Air Lines“.

3. „Saunders – Roe Princess“ (1952 m.)

„Saunders – Roe SR.45 Princess“ buvo didžiausias pasaulyje skraidantis laivas, pagamintas vien tik iš metalo ir sukurtas dar gerokai prieš tai, kai dangų pradėjo raižyti reaktyviniai keleiviniai lėktuvai.

Šis britų kūrinys buvo didžiausias nuo vandens kylantis lėktuvas, pasekęs ikoniškųjų „Pan American World Airways“ lėktuvų „Boeing Clipper“ palikimu.

„Princess“, kuris pagal bendrą sparnų plotį galėjo varžytis su A350, pirmą kartą pakilo į dangų 1952 metų rugpjūtį. Lėktuvo, varomo dešimties turbopropelerinių variklių, keleiviai būtų skridę apgaubti prabangaus, hermetiško komforto.

Tačiau „Princess“ savo dviejų denių salone niekada nepasveikino nė vieno keleivio.

Vienintelė šio lėktuvo klientė – „British Overseas Airways Corporation“ (BOAC) – iš pradžių ketino šiuo lėktuvu skraidinti keleivius prestižiniu maršrutu tarp Londono ir Niujorko. Tačiau iki to laiko, kai šis prototipas pirmą kartą pakilo į dangų, BOAC nusprendė, kad skraidančių laivų amžių netrukus pakeis reaktyvinis amžius, ir atsisakė savo ketinimų.

Galiausiai Didžiosios Britanijos vyriausybė nutraukė „Princess“ programą ir vienintelis skraidęs prototipas bei dar du gamybą įpusėję šio lėktuvo fiuzeliažai buvo supjaustyti metalo laužui.

4. „Fairchild Dornier 728JET“ (2002 m.)

Kai 2002 metų kovą buvo pristatytas prototipas „Fairchild Dornier 728JET“, jis jau turėjo daugiau kaip 100 užsakovų.

Pirmasis 728JET skrydis buvo numatytas 2002 metų vasarą, bet vos po dviejų savaičių, kai debiutavo pirmasis bandomasis lėktuvas, JAV ir Vokietijos įmonė „Fairchild Dornier GmbH“ paskelbė bankrotą.

Apimti netikrumo, šio lėktuvo užsakovai atšaukė savo užsakymus, ir nors buvo įsteigta nauja bendrovė, turėjusi pratęsti 728JET gamybą, visos pastangos žlugo.

728JET tapo pavyzdiniu dizainu lėktuvų šeimai, galinčiai skraidyti didesniais nuotoliais ir gabenti daugiau keleivių. Jis taip pat davė pradžią korporacinėms reaktyvinių lėktuvų versijoms. Jei viskas būtų klostęsi kitaip, šis lėktuvas veikiausiai būtų konkuravęs su „Embraer“ ir „Bombardier“ regioniniais laineriais.

5. „SpaceX“ BFR

Elonas Muskas ir jo komanda iš „SpaceX“ mąsto tikrai dideliais užmojais. Su daugkartinio naudojimo nešančiąja raketa „Falcon 9“ surengusi virtinę sėkmingų paleidimų ir nusileidimų, „SpaceX“ revoliucionizuoja kosminių skrydžių sektorių.

Pernai „SpaceX“ paskelbė planuojanti sukurti tarpplanetinę transporto sistemą (TTS), kuri padėtų pasiekti ambicingą tikslą – apgyvendinti žmones Marse.

Pagrindinė šios sistemos technologija yra milžiniškas paleidimo erdvėlaivis, kuris į Žemės orbitą galėtų iškelti 600 tonų – maždaug keturis kartus didesnį svorį, negu gabena plataus fiuzeliažo krovininiai lėktuvai.

Rugsėjį E. Muskas pristatė atnaujintą, kiek mažesnį, bet vis dar masyvų TTS dizainą, kurį „SpaceX“ darbuotojai praminė BFR – „Big Falcon Rocket“ („Didžioji „Falcon“ raketa“).

Nors BFR šiuo metu egzistuoja tik kaip kompiuterinis modelis ir dėmesį prikaustanti animacija, ji gali įnešti revoliucinių pokyčių, įveikiant Žemėje tolimus atstumus.

Pavyzdžiui, keleiviai iš Niujorko į Šanchajų galėtų būti nuskraidinti vos per 39 minutes, iš Londono į Dubajų – per 29 minutes, o iš Los Andželo į Johanesburgą – per 50 minučių.

Kai ilgiausių distancijų kelionės užtruks mažiau kaip 30 minučių, „BFR galės nugabenti žmones iš bet kurio miesto į bet kurį miestą Žemėje per mažiau kaip valandą“, žada „SpaceX“.

Argi tai nebūtų įsimintina kelionė?
 

Aut. teisės: delfi.lt

(24)
(6)
(18)

Komentarai ()