Linkomanijos blokavimas sulaukė atvirkštinio rezultato – išaugo srautas ir atsirado produkcija, kurios anksčiau ten net nebuvo, o ir pašalinti jos nebeliko kaip  (40)

Autorių atstovai Lietuvoje susidūrė su netikėtu savo pačių veiksmų rezultatu. Prieš kiek daugiau nei mėnesį Lietuvos apeliaciniam teismui nurodžius blokuoti piratinės produkcijos platinimu apkaltintą tinklapį linkomanija.net sulaukta atvirkštinio rezultato – ne tik išaugo srautas, tačiau ir atsirado produkcija, kurios anksčiau ten net nebuvo, o ir pašalinti jos nebeliko kaip.

Praėjusių metų pabaigoje Vilniaus apygardos teismui, o vėliau Lietuvos apeliaciniam teismui įpareigojus didžiuosius interneto tiekėjus apriboti prieigą prie torentų mainų tinklapio „linkomanija.net“, LATGA atstovai suskubo skelbti pergalę.

„Daugybę sykių įvairiomis priemonėmis buvo mėginta pažaboti šią seniausią piratinę svetainę, bet vis nesėkmingai. Panašu, kad šį kartą Asociacija LATGA ir jos atstovaujami Lietuvos ir užsienio autoriai švenčia pergalę, nes priimtas galutinis sprendimas šioje didžiulio dėmesio sulaukusioje byloje. Be abejonės, labai džiaugiamės, kad teisėjų kolegija nepatenkino atsakovų – interneto teikėjų – skundų, bet į mūsų skundą dėl blokavimo išlaidų sureagavo. Nutartis labai ilga, beveik 60 puslapių, todėl dar nespėjome visko perskaityti ir negalime pasisakyti dėl konkrečių teismo argumentų, tačiau tikrai galima konstatuoti, kad pasiekta pergalė yra istorinė ir pagaliau turime ilgai lauktą precedentą, kurio dėka galėsime toliau kovoti su interneto piratais,“ – tuomet sakė autorių teisių turėtojų atstovas A. Iškauskas.

Pergale džiaugėsi ir LATGA direktorius Jonas Liniauskas: „Labai džiaugiamės, kad Lietuvos teismai pagaliau išgirdo autorius, kurie dėl piratų veiklos netenka didelės savo pajamų dalies, ir priėmė išmintingą sprendimą. Neabejoju, kad tokiam jų sprendimui didelę įtaką padarė Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimai, kurie leis efektyviau ginti autorius nuo interneto piratų, o taip pat ir europinė teismų praktika.“

Tačiau bent jau kol kas iki pergalės yra toli. Atvirkščiai, kaip ir buvo galima tikėtis, dėl milžiniškos netyčinės reklamos tinklapiui, kuomet visa Lietuvos žiniasklaida nušvietė teismo sprendimą, „Linkomanijos“ vartotojų ir apsilankymų skaičius pirmą mėnesį po blokavimo šoktelėjo į viršų 40 proc. Vėliau jis šiek tiek nukrito, tačiau, vis tiek, nenukrito žemiau praėjusių metų rodiklių.

Pašalinis efektas

Teisių turėtojų atstovai, be galimo „Linkomanijos“ lankytojų skaičiaus išaugimo, taip pat tikriausiai nenumatė ir galimų kitų pašalinių šio teismo sprendimo poveikių.

Vienas iš tokių – išaugęs srautas į kitus galimai piratine produkcija besidalinančius tinklapius. Ir jeigu „Linkomanija.net“ lankomumas, praėjus mėnesiui ir pasibaigus žiniasklaidos sukeltam ažiotažui, pradėjo kristi, tai kitų, dar neblokuojamų tinklapių, ženkliai išaugo.

Tikėtina, kad ilgainiui bus blokuojami ir dešimtys kitų galimai nelegalią produkciją skleidžiančių tinklapių adresų – precedentas jau sukurtas. Galima tik priminti, kad „The Pirate Bay“ nuo 2010-ųjų yra blokuojamas net 19-oje pasaulio šalių, tačiau, rašant šį straipsnį, tinklapio kloną pavyko surasti per kelias sekundes.

Didžiausias Rusijos torentų mainų tinklapis „rutracker“ praėjusiais metais turėjo jau 2 tūkst. „veidrodžių“ – adresų, kuriais jis yra pasiekiamas. Todėl manymas, kad užblokavus tokio pobūdžio puslapių internetinį adresą kažkas iš esmės pasikeis, yra klaidingas.

Taip pat prie pašalinio efekto galima priskirti ir tai, kad „Linkomanijoje“ atsirado daug turinio, kurio anksčiau ten nebuvo. Galimai galiojo tam tikri susitarimai tarp produkcijos gamintojų ar jų atstovų ir torentų puslapio administratorių, kad kai kurie kūriniai neatsirastų jų tinklapyje. Paskelbus teismo nuosprendį ir „Linkomanijai“ oficialiai patekus į zoną „už įstatymo ribų“, pasipylė anksčiau ten nebuvusi produkcija.

Beje, tai nėra kažkoks išskirtinis atvejis. Paskelbus galutinį „atjungimo“ nuosprendį „Rutracker“, torentų puslapyje vėl atsirado „Microsoft“ produkcija. Prieš tai šios bendrovės teisininkams grasinimų ir susitarimų būdu buvo pavykę išsireikalauti jų gaminamų „Windows“ ir „Office“ paketų trynimo iš tinklapio.

 

Intelektinės nuosavybės apsaugos centras (INAC), kuriam vadovauja bene labiausiai Lietuvoje išgarsėjęs autorinių teisių gynėjas Vytas Simanavičius savaitgalį išplatintame pranešime taip pat skundžiasi, kad dėl tokio teismo sprendimo piratinės produkcijos tinklapius tikrinę asmenys nebegali atlikti stebėjimo darbų. Teismui uždraudus Lietuvoje jungtis prie „Linkomanijos“ puslapio, šis sprendimas galioja ir neteisėtai platinamus kūrinius šalinusiems asmenims, rašoma INAC pranešime.

„Teismo sprendimu blokavus vieną tinklalapį turime nonsensą, kuomet atsakingi už šalinimą asmenys prarado galimybę prisijungti prie tinklalapio ir negali šalinti neteisėtai platinamų kūrinių. Visi suprantame, kad tai absurdas, tačiau teisiškai jie yra teisūs, nes taip yra. Ir jei sakysime, kad gali prisijungti per proxy ar kitais būdais- tai tuo pačiu skatinsime tą patį blokavimo apėjimą, ko labiausiai gynėjai ir nepageidauja bei nenori,“ – rašoma inac.lt komentare.

„Mes nieko negalime padaryti su „Telegram“

Autorių teisių gynėjai dažnai užsimena apie „Europos šalių patirtis“, tačiau tos patirtys dažnai tėra abstrakčios ataskaitos ir „pasižymėtos varnelės“ kovoje su piratavimu, o ne realiai pasiteisinę metodai.

Vienas dažniausiai naudojamų argumentų yra tas, kad piratinių tinklapių uždarymas veikia, nes „auga įsigyjamos legalios produkcijos kiekis“. Tačiau toks teiginys yra labai sunkiai patikrinamas – legalios produkcijos pardavimai, tikėtina, kyla dėl kompleksinių rinkodaros ir kainodaros veiksmų bei augančios perkamosios galios, o ne apribotos piratų laisvės keistis produkcija.

 

Dažnai kalbėdami apie „gerąsias praktiškas“ autorių atstovai patogiai pamiršta apie apčiuopiamo rezultato neduodančius Rusijos valstybinės cenzūros aparato bandymus blokuoti vartotojus nuo netinkamo turinio.

Rusijos teismai paskutinius 5 metus daugiau ar mažiau blokuoja nelegalų turinį platinantį ir milijonus vartotojų turintį „Rutracker“ tinklapį. 2015-ųjų gruodį jis buvo galutinai užblokuotas ir, vietos cenzorių skaičiavimais, „neteko 40 proc. srauto“.

Tačiau interneto srauto stebėtojų duomenimis, kritimas buvo laikinas, o šiuo metu lankomumas netgi išaugęs, jeigu lyginsime su 2015-aisiais. Prieš blokavimą 2015-ųjų gruodį buvo užfiksuotas 70 mln. puslapių peržiūrų per mėnesį skaičius, 2019-aisiais jų, similarweb.com duomenimis, jau daugiau nei 90 mln. Patys „Rutracker“ atstovai 2016-aisiais žiniasklaidai tvirtino, kad teismo įvestas draudimas iš jų atėmė ne daugiau nei 5-10 proc. lankytojų srauto.

Dar didesnis košmaras Rusijos cenzorius ištiko 2018-aisiais, kuomet buvo pabandyta blokuoti naujienų šaltinį ir pokalbių programėlę „Telegram“. Po gremėzdiškų bandymų blokuoti Pavelo Durovo kūrinį, kuris vos nesibaigė nemenkos niekuo dėtų tinklapių ilgalaikiu blokavimu, „Roskomnadzor“ teko pripažinti: „Mes nesame pajėgūs visiškai užblokuoti „Telegram“.

Interneto paradoksas

Ir net pats Lietuvos teismų sprendimas buvo priimtas toks, koks ir turėjo būti. Jis iš esmės yra teisingas ir atitinkantis Europos teismų praktiką – tokio pobūdžio tinklapių savininkai negali nežinoti apie pas juos platinamą nelegalią produkciją.

Tačiau šiuo atveju yra patenkama į interneto žabangus ir bandoma neveikiantį metodą pateikti kaip efektyvų.

Prisiminkime kandidatų į prezidento rinkimus rinkimą internete – daugiausiai balsų per praėjusius rinkimus surinkusios valdančiosios Valstiečių partijos deleguojamas kandidatas S. Skvernelis pirmąją dieną liko paskutinis, jį aplenkė visiškai niekam nežinomi kandidatai, už kuriuos balsavo susivieniję interneto vartotojai.

Kodėl niekas nebalsuoja už S. Skvernelį ir kodėl žmonės dar aktyviau lankosi „Linkomanijoje“? Toks yra „atvirkštinis“ interneto veikimo principas, kurio, panašu, neįsisąmonina ir autorių teisių turėtojai ar jų atstovai. Čia yra tokia erdvė, kurioje itin dažnai prastai veikia realybėje pritaikomos taisyklės. Tai savo kailiu išbandė Rusijos cenzūros mašina ir jiems nesuveikė, kyla abejonių ar mūsų atstovams derėtų kartoti panašias klaidas.

Matant kokiais būdais yra bandoma paveikti piratavimą Lietuvoje, darosi aišku: su jais vis dar kovojama taip pat, kaip ir prieš dvidešimt metų, kuomet buvo vaikomi piratinių diskų prekeiviai iš „Pergalės“ kino teatro ar Antakalnio turgelio. Vis dar tikimasi, kad problemą paskelbus „už įstatymo ribų“, ji išnyks savaime.

Ruošiantis šiam straipsniui radau dar 2011-ųjų „The Guardian“ publikaciją, kurioje aptariamas didelės apimties tyrimas, bandantis atsakyti į tuomet ir dabar aktualų klausimą: tai kodėl gi vargingesnėse valstybėse yra labiau linkstama į piratavimą?

Ir visą to tyrimo esmę galima suvesti į vieną sakinį: žmonės iš vargingesnių regionų nemoka už programinę įrangą, žaidimus, muziką ir filmus, nes ši produkcija jiems yra per brangi. Nelanksti kainodara, papildomi apribojimai, prasta pasiūla, silpna perkamoji galia – esminiai kovos su piratavimu trikdžiai.

Tačiau, vietoje šio suvokimo, teisių turėtojų atstovai dažnai mieliau renkasi rožinę idėją, kad „šalis neturi išvystytos autorinių teisių pagarbos kultūros“, kurią naiviai tikimasi įskiepyti švietimu ir bausmėmis.

Aut. teisės: TV3
TV3
Autoriai: Andrius Jakimčuk

(371)
(5)
(366)

Komentarai (40)