Tikrasis „Žmogus aukštoje pilyje“ scenarijus – jei nacistinė Vokietija būtų laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą? Liktų tik viena jėga, galinti tam pasipriešinti (Foto, Video)  (11)

Scenarijus, kurio niekada nebuvo – kas būtų nutikę pasauliui, jei nacistinė Vokietija būtų laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą.


1940 m. birželį Didžiosios Britanijos vyriausybės frakcija paragino sudaryti taiką su Vokietija. 1940 m. rugsėjo mėn. Britų Karališkosios oro pajėgos (RAF) buvo ties pralaimėjimu, po kurio Didžioji Britanija būtų atvira Vokietijos invazijai. 1941 m. spalio mėn. SSRS buvo ties žlugimo riba, kai Maskvą apėmė panika, o vokiečiai stovėjo už 65 km nuo sovietų sostinės.

Jei istorija bet kurioje iš šių situacijų būtų pasisukusi šiek tiek kitaip, Hitleris galėjo pasiekti savo svajonę apie visišką Europos užkariavimą.

Kas tada būtų nutikę? Istorikas Gerhardas L. Weinbergas (knygos „Pasaulis ginkluose“, laikomu geriausiu iki šiol parašytu Antrojo pasaulinio karo tyrimu) autorius plonoje, bet patrauklioje knygoje „Pergalės vizijos“ sekė intriguojančių užuominų pėdsaką, kurias paliko didieji valstybių vadovai, apie kiekvieno numatytą pokario pasaulį.

 

 

Bet nenuostabu, kad labiausiai jaudinanti vizija buvo Hitlerio. Jo nuomone, pergalingo Antrojo pasaulinio karo tęsinys būtų buvęs Trečiasis, po jo – Ketvirtasis pasaulinis karas ir t. t., kol Vokietija neužkariaus viso pasaulio.

Po Vokietijos pergalės Europoje, fiureris būtų įvykdęs tiesioginę aneksiją šalių, kurias Hitleris laikė tinkamas – Šiaurės šalis: Danija, Norvegija, Švedija ir Suomija, taip pat vokiškai kalbantis Šveicarijos regionas.

Generalinė Gubernija (okupuota Lenkija) būtų išsiplėtusi į buvusią Sovietų Sąjungą iki 70 laipsnių rytų ilgumos – šiek tiek daugiau nei pusė visos Rusijos. Japonija (laikinai) okupuotų likusią Sovietų Sąjungos dalį.

Musoliniui būtų leista turėti žemes, prilygstančias senovės Romos imperijai, išskyrus tai, kad Hitleris ketino išlaikyti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos (taip pat Airijos) kontrolę ir paversti Ispaniją ir Portugaliją satelitinėmis valstybėmis.

Į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje jis tikėjosi atkurti kolonijas, kurias Vokietija prarado po Pirmojo pasaulinio karo, o likusią dalį perimti iš nugalėtų Europos valstybių. Kadangi afrikanai (baltieji Pietų Afrikos gyventojai) buvo nepajudinami rasistai, Hitleris numatė naciams palankią Pietų Afriką.

Skaitomiausi Naujausi

 

Savaime suprantama, kad naciai ketino išnaikinti žydus ir kitus „subžmogius“ kiekviename jų kontroliuojamame regione. Tačiau jie taip pat ketino panaikinti krikščionybę ir priimti valstybinę poligamijos politiką, kad vyrai, išgyvenę karus, kurių metu, pagal paskaičiavimus žūtų keturi milijonai vokiečių kareivių, galėtų apvaisinti tiek daug vokiečių moterų, kad būtų išvengta gyventojų skaičiaus mažėjimo.

Hitleris akivaizdžiai matė savo pagrindinius sąjungininkus Italiją ir Japoniją kaip patogius partnerius.

Italijai, kaip fašistinei valstybei, gali būti leista visam laikui turėti naują Romos imperiją, tačiau Japonija, atlikusi nešvarų darbą užkariaudama Kiniją, rytinę Sovietų Sąjungos pusę, Pietryčių Aziją, Australaziją ir Ramiojo vandenyno centrinę dalį, galiausiai būtų pati užkariauta – tiesa, tik sunaikinus JAV, paskutinę didelę valstybę, kuri nepapuolė į ašies kontrolę.

 

Hitleris nuolat vertino Amerikos gyventojus kaip „mišrūnų rasę“, nesugebančią kelti rimtos grėsmės arijų kariniam sugebėjimui ir galinti bet kurią akimirką žlugti iš vidaus.

Tęsinys kitame puslapyje:




Dar 1944 m. rudenį Hitleris ir toliau laikė britus pavojingiausiu priešininku Vakaruose, nepaisant to, kad iki to laiko Jungtinės Valstijos svariai prisidėjo prie didžiausių karo operacijų Europos teatre. Hitlerio aklumas šia tema pabrėžė ne tik rasizmo dominavimo jo pasaulėžiūroje mastą, bet ir monumentalų neišmanymą.

Pradinė Hitlerio strategija išmintingai paragino užbaigti Vakarų Europos užkariavimą prieš puolant Sovietų Sąjungą, kuri iki nacių invazijos momento 1941 m. birželio mėn.

Jei viskas būtų vykę pagal planą, visa Vokietijos armijos galia būtų sunaikinusi SSRS, ir Hitlerio vizija apie Europą, nuo Airijos iki Uralo, valdomą vokiečių būtų įgyvendinta.

Tačiau visa didžioji Hitlerio strategija susidūrė su problema, kurios Hitleris, atrodo, niekada nesvarstė.

 

Hitleris manė, kad japonai ir toliau bus priversti kariauti su Kinija ir Jungtinėmis Valstijomis, kol jis galės išduoti savo buvusius sąjungininkus.

Japonija aiškiai suprato, kad jos partnerystė su nacistine Vokietija buvo laikina, ypač turint galvoje rasizmą, kuriuo rėmėsi nacizmas (nors Hitleris pavadino japonus „garbingaisiais arijais“, tačiau pati frazė atskleidžia aljanso ideologinį nepatogumą).

Istorijoje gausu aljanso pasikeitimų, susidūrus su naujomis aplinkybėmis. Pvz. Po 1866 m. Austrijos-Prūsijos karo, jau 1879 m. Vokietija ir Austrija-Vengrija sudarė tarpusavio aljansą; Pirmojo pasaulinio karo centrinių valstybių sąjungininkė Italija iš tikrųjų stojo į karą sąjungininkų pusėje.

Taigi, dar prieš tai, kai nacistinė Vokietija galėjo įgyvendinti savo galutinį pasaulio užkariavimo tikslą, likęs pasaulis būtų akivaizdžiai atmetęs savo skirtumus susidūręs su šia akivaizdžia, didžiulė ir nepajudinama grėsme.

 

Jungtinės Valstijos būtų atsakiusios neabejotinai netiesioginiu „Convair B-36 Peacemaker“ – pirmuoju tarpžemyniniu bombonešiu – sukurtu smogti Berlynui iš bazių Kanados šiaurės rytuose.

„B-36“ pradėtas kurti 1941 m., tuo metu, kai atrodė, kad Hitleris iš tikrųjų gali užkariauti visą Europą.

Pirmasis prototipas pakilo 1946 m., o didžiulis šešių variklių bombonešis pradėjo tarnybą po dvejų metų.

Iki 1948 m. JAV buvo daugiau nei penkiasdešimt atominių bombų arsenalas. Labai abejotina, ar Vokietija tuo metu būtų sukūrusi atominių ginklų, turint omenyje, kokia buvo jos branduolinė programa.

Tada „mišrūnų rasė“ būtų užgesinusi Hitlerio „arijų rasę“ po dešimtimis grybo formos debesimis.

Aut. teisės: MTPC
MTPC
(69)
(11)
(58)

Komentarai (11)