Didžiausias pasaulyje archeologinės inžinerijos megaprojektas, pareikalavęs titaniškų pastangų – Abu Simbelio šventyklų perkėlimas Egipte: to reikėjo dėl kito inžinerinio megaprojekto (Foto, Video)  (1)

Milžiniškam archeologiniam inžineriniam projektui įgyvendinti prireikė kelerių metų titaniško darbo. Bet jis atsipirko su kaupu.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Šimtai miestų ir kaimų pražuvo dėl didžiulių žemės darbų projektų, tokių kaip užtvankų statyba. Tačiau šventyklos Abu Simbelyje, Egipte, istoriškai ir kultūriškai buvo pernelyg svarbios, kad tai atsitiktų.

Taigi, kai naujai pastatyta Asuano aukštoji užtvanka ir rezervuaras grasino paskandinti 3300 metų senumo šventyklas, tarptautinė bendruomenė susibūrė į neeilinę gelbėjimo operaciją.

Abu Simbelio šventyklos

Abu Simbelio šventyklos iš pradžių buvo išilgai Nilo upės, iškaltos iš kietos kalnų uolos. Jas užsakė Ramzis II, trečiasis XIX Egipto dinastijos faraonas, kuris dažnai laikomas didžiausiu ir galingiausiu Naujosios Karalystės faraonu.

Valdymo metu Ramzis II pastatė daug šventyklų visame Egipte ir ypač Nubijoje (dabartinis Sudanas), siekdamas padaryti Nubijos žmonėms įspūdį apie egiptiečių galią. Garsiausios iš jų yra iš uolienų iškirstos šventyklos šalia šiuolaikinio Abu Simbelio kaimo.

Ramzis II čia pastatė dvi milžiniškas šventyklas – didesnioji, vadinama Didžiąja šventykla. Keturios epinės statulos, vaizduojančios patį faraoną, sėdintį soste, atsiveria įėjimo link.

 

Kiekviena statula yra 20 metrų aukščio. Fasadas už sėdinčių statulų iš esmės yra tuščias, tačiau viršutiniame krašte yra frizas, vaizduojantis kylančią Saulę garbinančių pavianų armiją.

Tarp statulų yra įėjimas, virš kurio yra bareljefas, vaizduojantis karalių garbinantį dievą sakalo galva Ra Horakhty.

Šventyklos didžiojoje salėje yra aštuonios kolonos, iškaltos panašiai kaip Ramzis. Erdvus interjeras nuo grindų iki lubų dekoruotas heliografija, garsinančia Ramzio karines kampanijas.

Komplekso viduryje yra vidinė šventovė, kur parodoma, kad Ramzis dalijasi sostą su trimis dievais – Ra Horakhty, Amun Ra ir Ptah.

Ramzis pastatė dar vieną šventyklą, vadinamąją Mažąją šventyklą, skirtą jo žmonai Nefertarei ir deivei Hathor.

Tai buvo tik antras kartas senovės Egipto istorijoje, kai šventykla buvo skirta karalienei (pirmoji – Nefertitei).

Kaip ir Didžioji šventykla, taip pat ir įėjimą į Mažąją šventyklą saugo faraono ir jo karalienės vienodo dydžio statulos. Paprastai karalienės vaizduojamos ne aukštesnės už faraono kelį. Mažosios šventyklos interjerą puošia scenos, kuriose karalienė groja sistrumu (muzikos instrumentas) ir aukoja deivėms Hathor ir Mut.

 

Grėsmė šventykloms

Per ateinančius tūkstantmečius šventyklos buvo palaidotos smėlyje ir buvo užmirštos. Kai XIX amžiaus pradžioje jos buvo iš naujo atrastos, virš smėlio buvo matomas tik viršutinis pagrindinės šventyklos frizas.

Šventykla buvo iškasta ir kurį laiką atrodė, kad Ramzio nemirtingumas buvo užtikrintas, tačiau 1950-ųjų pabaigoje kilo dar viena grėsmė.

Egipto vyriausybė planavo naują užtvanką per Nilą, apie 230 km prieš srovę nuo tos vietos, kur stovėjo didžiulės Ramzio šventyklos. 4 km ilgio ir 110 metrų aukščio naujoji Asuano aukštoji užtvanka turėjo būti didžiausia pasaulyje pylimo užtvanka.

 

Egiptui to reikėjo, nes pasirodė, kad ankstesnė žemoji užtvanka negalėjo kontroliuoti kasmetinio Nilo potvynio. Naujoji užtvanka leistų ne tik Egiptui sutramdyti upę, bet ir sukurtas rezervuaras padėtų vandeniu aprūpinti žemės ūkio naudmenas ir regiono gyventojus sausros metu.

Tačiau buvo vienas didelis trūkumas. 5250 kvadratinių km rezervuaras, pavadintas Nasero ežeru, pareikalautų nuostabių Abu Simbelio šventyklų, kurios atsidurtų po vandeniu.

Gelbėjimo operacija

1959 m. Egipto vyriausybė kreipėsi pagalbos į UNESCO. Laimei, tarptautinė bendruomenė buvo susipažinusi su senovės Nubijos regionu ir daugybe jame esančių archeologinių vietų.

Pripažindama problemos rimtumą, UNESCO ėmėsi visų pirmųjų tarptautinių gelbėjimo pastangų. 1960 m. buvo pradėtas tarptautinis lėšų rinkimo projektas. Siekdamas padidinti paramą kampanijai, Egiptas surengė keleto objektų iš Tutanhamono kapo keliaujančią parodą.

Paroda „Tutanhamono lobiai“ buvo eksponuojama visoje Šiaurės Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, SSRS ir Japonijoje. Uždirbti pinigai padėjo finansuoti ne tik Abu Simbel projektą, bet ir daugelį būsimų UNESCO kampanijų.

 

Buvo pasiūlyta daugybė idėjų, kaip išgelbėti šventyklas. Vienas iš jų turėjo sukurti didžiulį akvariumą aplink šventyklas su lankytojams skirtomis liftu pasiekiamomis povandeninėmis žiūrėjimo kameromis. Ši idėja buvo atmesta.

Kita pasiūlė pakelti šventyklas ant hidraulinių kėliklių, tačiau išlaidos būtų buvusios didžiulės. Galų gale buvo nuspręsta supjaustyti uolas gabalais, pervežti jas į aukštesnę vietą ir surinkti iš naujo kaip „Lego“ kaladėles.

Prasideda darbas

Darbai prasidėjo 1963 m. lapkritį. Pirmiausia aplink Abu Simbelį buvo pastatytas koferis (aptvaras vandens telkinyje), siekiant gauti papildomo laiko dirbti šventyklose, kol Asuano užtvankos rezervuare rinkosi vanduo.

Pjaunant akmenis reikėjo didžiausios priežiūros. Elektrinių pjūklų nebuvo galima naudoti, nes jie darytų pjūvius per plačius – platesni nei 8 milimetrai, kurie būtų buvę matomi, kai blokai vėl būtų sujungti.

Vietoj to, uolienoms supjaustyti į blokus, kurių kiekvieno svoris buvo nuo 20 iki 30 tonų, buvo naudojami rankiniai pjūklai ir plieninės vielos.

 

Tęsinys kitame puslapyje:

Pasidalinkite su draugais
(30)
(0)
(30)

Komentarai (1)