Nacionaliniai vairavimo Balkanuose ypatumai  (4)

Juodkalnijoje, išsukus iš pagrindinio kelio, tyko pavojai, dėl kurių miegą pamiršti bent savaitei.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kelionė po Europą automobiliais turi privalumų ir trūkumų. Tačiau būtent taip galima susipažinti su atokiausiais kampeliais, patirti neįtikėtinų nuotykių ir nuspręsti, kurios šalies keliai brangiausi.

Vienu automobiliu – pigiau

Prie sumanymo aplankyti Juodkalniją panoro prisidėti aštuoni draugai. Apsvarstę kelionių maršrutą, galvos nelaužėme, kieno automobiliais ir kaip įveiksime penkis tūkstančius kilometrų pirmyn ir atgal. Jau kelerius metus Lietuvoje atostogoms galima išsinuomoti kelionių namelius ir mikroautobusus – šią paslaugą tautiečiai pamėgo ir įvertino.

Pasinaudojome galimybe pasivažinėti devynviečiu vienų metų senumo mikroautobusu „Opel Vivaro“, kurio degalų sąnaudos 100 kilometrui siekia 8–9 l dyzelino. Skaičiavome taip: už automobilio nuomą dviem savaitėms per parą mokėsime po 160 Lt, tačiau, važiuodami viena autotransporto priemone, sutaupysime degalų ir mokesčių už Europos kelius. O kur dar kiti privalumai – didesnis vairuotojų skaičius, linksma kompanija ir pan.

Kelių statybos Lenkijoje

Ankstų rytą iš Vilniaus leidomės Lenkijos link. Suvalkai, vaizdingos Augustavo apylinkės nuteikė džiaugsmingai – su kaimyninės šalies kelių ypatumais buvome susitaikę iš anksto. Siaurais keleliais kantriai tempėmės paskui vilkikus, pripažindami jų vairuotojų meistriškumą, leidusį važiuoti iš paskos ne mažesniu kaip 90 km per valandą greičiu.

Nors daugeliui tautiečių, ne kartą susidūrusių su Lenkijos susisiekimo sistema, teko patirti karčių valandų, kaimynų garbei tenka pripažinti – reikalai labai pajudėjo į priekį. Visoje Lenkijoje prasidėjo masinės kelių ir viadukų statybos, todėl po kelerių metų kitas Europos šalis pasieksime daug greičiau.

Tačiau, kai valandą kitą užtrukome Varšuvos aplinkkelių spūstyse, ši mintis pasirodė pernelyg utopinė. Kaip bebūtų – pažanga akivaizdi. Lenkijoje papildėme ir degalų atsargas – kaip vėliau pasirodė, pasielgėme apdairiai, nes čia dyzelinas, lyginant su kitomis Europos šalimis, pigesnis, tačiau brangesnis nei mūsų gimtojoje šalyje. Beje, pačios brangiausios – „PK Orlean“ degalinės.

Išgelbėjo slovėnės gerbėjas

Čekijos–Austrijos pasienyje – pirmoji nakvynė kukliame viešbutyje (200 Lt už keturvietį kambarį parai). Ankstyvą rytą riedame nulaižytais Austrijos keliais, kylame į Alpes – lekiame nepaisydami nei lietaus, nei vėjo.

Puiki galimybė palyginti mokesčius už kelius: Čekijoje suplojome apie 50 Lt už vadinamąją vinjetę (leidimą važiuoti greitkeliu), o Austrijoje – 57 Lt. Norėdami patekti į Kroatiją, turėjome kirsti Slovėnijos kampą. Ir čia susidūrėme su situacija, kurioje tik lietuviškas taupumas išgelbėjo. Privažiavome prie kelių praleidimo punkto, kur jauna mergina slovėniškai pasiūlė įsigyti leidimą pusei metų važinėti Slovėnijos greitkeliu. Suma, be jokios abejonės, įspūdinga – 35 eurai, o juk tereikia tik pravažiuoti keletą kilometrų ir mes – Kroatijoje.

Laimė, mums pasisekė – šalia slovėnės sėdėjęs gerbėjas mokėjo angliškai ir išaiškino, kaip surasti nemokamą kelią. Beje, vėliau sutikome tautiečių, kuriems ne taip pasisekė – tarnautojos, parduodančios leidimus, neturėjo angliškai kalbančių gerbėjų, todėl jie už keliolikos kilometrų atstumą sumokėjo nemažus pinigus.

Keliausiantiems šiuo maršrutu ateityje patartume būtinai įsigyti navigacijos sistemą, kuri ir mums parinko nemokamą kelią. Tiesa, čia degalai pigesni – kaina tokia pati, kaip ir Lenkijoje, todėl nereikėtų apvažiuoti degalinių.

Brangios autostrados

Kroatijos keliai – tarsi oro uoste. Šalis, kurioje per metus apsilanko daugiau turistų nei joje gyvena gyventojų, savo vizitinei kortelei nepagailėjo lėšų. Skrieji kaip ant sparnų, vos spėji sekti besikeičiančius vaizdus. Puikūs, gerai vėdinami kilometriniai tuneliai taip pat liudija apie atsakomybę statant tokius objektus.

Tiesa, Kroatijoje greitkeliai brangoki – kaip, beje, ir daug kas šioje šalyje. Nespėji nė mirktelėti – jau atsiskaitymo postas. Per Zagrebą patraukę jūros link, suplojome ne mažiau kaip 200 Lt, tai gerokai apkartino greičio sukeltą džiugesį.

Tačiau, pasukę nuostabiu pajūrio keliu, jau gailėjomės brangiojo greitkelio. Nors vietiniai keliai puikūs ir prižiūrėti, kroatai lakstė kaip ir greitkeliu, rodos, visai pamiršdami, kad platusis kelias baigėsi, teliko dvipusė juosta kalnuose. Teko prisiderinti prie pašėlusio tempo ir su siaubu stebėti tokio lakstymo padarinius – bedugnėse gulinčias surūdijusias, suknežintas transporto priemones, kurių joks kranas, matyt, nesugeba iškelti.

Nakvynė už dešimt eurų kempinge, įsikūrusiame šalia kelio ant jūros kranto, nesuteikė norimo poilsio – visą naktį dundėjo krovininės mašinos, kurioms šiuo paros metu važiuoti patogiau.

Juodkalnijoje neprilakstysi

Juodkalnija, nušvitusi visu laukiniu grožiu, šiek tiek apmažino Kroa­tijoje mėgstamą važiavimo tempą. Čia daug neprilakstysi – nors kalnuoti pajūrio keliai neblogi, spūsčių, susidarančių dėl sunkiai į kalną kopiančių vilkikų, pakanka.

Kai kur yra trijų juostų kelių, kuriuos finansavo Europos Sąjunga, tačiau nedaug. Už kelius pasienyje susimokėjome 10 eurų, o degalų kainos nudžiugino – tokios pat ir Lietuvoje. Beje, kaip ir visa kita – skanus nebrangus maistas netgi restorane, galimybė pigiai išsinuomoti butą kalnuose netoli jūros (apartamentus keturiems žmonėms su kondicionieriumi galima išsinuomoti už 35 eurus).

Šioje šalyje dar kartą apsidžiaugėme pasirinkę kelionę mikroautobusu – galėjome apvažiuoti nedidelę nuostabią valstybę ir susipažinti su gamtos perlais.

Akmeniniai mirties liudininkai

Šalies sostinė Podgorica nepasižymi įspūdingais vaizdais ir gerais keliais. Autostradų čia nė su žiburiu nerasi. Tačiau kelionė į Taros kanjoną, Durmitoro nacionalinį parką priminė pasaką – pagrindine Juodkalnijos magistrale (paprastu keliu – aut. past.) važiuoji šalia nerealaus grožio ežero, landžiodamas po Austrijos–Vengrijos imperijos laikų tunelius, iškirstus rankomis tiesiog kalnuose. Policininkai Juodkalnijoje malonūs, tačiau griežti – joks greitį viršijęs ar alkoholio vartojęs pilietis neliks nenubaustas.

Tiesa, sklando gandai, kad kai kuriems tautiečiams yra pavykę išsipirkti, tačiau iš tiesų šios nedideliu gyventojų skaičiumi pasižyminčios šalies pareigūnai puikiai supranta, koks pavojus tyko kiekvieno, pro pirštus žiūrinčio į atsargumo priemones. Apie tai liudija ir tradicija autokatastrofų vietoje statyti paminklus su žuvusiųjų pavardėmis ir fotografijomis. Visa Juodkalnija nusėta tokiais akmeniniais neatsargių veiksmų liudininkais.

Pareigūnai griežti, tačiau sustabdę dėl nereikšmingo pažeidimo – nebuvome užsidegę šviesų – tik perspėjo ir palinkėjo laimingo kelio.

Kalnų ožių takai

Važiuojant senaisiais serpantinais, sukyla ne tik adrenalinas – taip netyčia „užgrybavome“ ieškodami Ostrogo vienuolyno. „Kalnų ožių“ neasfaltuotas takas siauras tarsi kišenė, o apačioje – bedugnė. Tačiau juodkalniečiai ir čia beveik švilpaudami važinėja. Kai prieš mūsų mikroautobusą išdygo vietos gyventojų automobilis, iš išgąsčio vos neišprotėjome – kaipgi prasilenksime ties bedugne. Laimė, iki krašto dar buvo likę 30 cm (taip drebančiu balsu pranešė dešinėje pusėje sėdintis keleivis). Truktelėjome tuos centimetrus ir... prasilenkėme.

Kelionė truko keturiasdešimt minučių, tačiau mums pasirodė, kad – visą amžinybę. Kita kelionė į aukščiausią Lovčeno kalną (kur pastatytas valdovo Njegošo mauzoliejus), lyginant su Ostrogo nuotykiais, pasirodė smagus pasivažinėjimas mielu serpantinu.

Pajūryje keliai pakankamai neblogai sutvarkyti, tačiau šalies vidurys tuo nepasižymi. Išsukęs iš pagrindinio kelio, gali patekti į tokius, dėl kurių miegą pamirštum bent savaitei. Kelio ženklai, įprasti Europoje, čia naudojami nedažnai, todėl, vykdami į šią šalį, privalote pasikliauti savo, kaip vairuotojo, profesionalumu. Kita vertus, tai puikus išbandymas – įveikus sunkumus, galima pamiršti aukščio baimę.

Mistinis greitkelis

Grįžtant pravažiuoti kaimyninės Serbijos keliai nelabai skyrėsi nuo Juodkalnijos – kalnai, paminkliniai akmenys, siauri keliukai. Beje, būtent čia dar galima sutikti tokių retų auto- ir mototransporto eksponatų, kokių Lietuvoje seniai nematyti – neaišku kokių laikų moskvičių, žigulių ir triračių motociklų.

Karo skonį patyrusi šalis bando atsistoti, perima patirtį iš Europos Sąjungos šalių – pirmiausia, žinoma, mokesčius už greitkelį. Tiesa, nors greitkelis dar nenutiestas, pinigų rinkimo automatai jau stovi ir reikalauja mažiausiai po penkis eurus. Pavažiuoji viena kelio juosta – vėl penki eurai. Matyt, kai surinks pakankamai, tuomet kažką nuties...

Skubėjome į namus per Vengriją – čia kelių mokestis iš tiesų nedidelis, lyginant su greitkelių kokybe, – 8 eurai. Mums, skubantiems į namus, tai buvo dar viena maloni staigmena. O geriausia savoje šalyje – čia dar nestovi pinigų rinkimo automatai.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Valstiečių laikraštis
Valstiečių laikraštis
Autoriai: Lijana Cibulskienė
(4)
(0)
(3)

Komentarai (4)

Susijusios žymos: