Roberta Maksvytytė. Gaza: gyvenimas atmerktomis akimis  (19)

„Kartą pamačius kas iš tikrųjų vyksta Gazoje – tave pakeičia visam gyvenimui“, – sako aktyvistė už žmonių teises ir Tarptautinio Solidarumo Judėjimo (ISM) narė Natalie Abou Shakra. 21-erių metų antropologijos, sociologijos absolventė bendradarbiaudama su Amerikos, Europos universitetais vykdo programą From Gaza to the World.

Paklausta, kas ją paskatino prisidėti prie ISM Gazoje, Natalie teigia negalinti užmerkti akių neteisybei, todėl prisidėjo prie aktyvistų iš viso pasaulio. Nors, kaip ji pasakoja, ne visi sugrįžta namo. Aktyvistė iš Kanados Rachel Corrie buvo pervažiuota tanko, o šių metų kovo 13 d. 37-erių metų Tristan Anderson iš Kalifornijos (JAV) per taikią demonstraciją „sulaukė šūvio į galvą“. Žmonės ten miršta kas dieną: per pastarąsias 2008 m. gruodžio – 2009 m. sausio 18 d. žudynes mirė 1 434 žmonės, 5303 sužeisti. Per šį bombardavimą Natalie pavyko išvengti praskriejančios kulkos, o paklausta apie šį įvykį sako, kad „tokiose situacijose visas kūnas apmiršta ir nebegirdi net savo širdies plakimo. Mirties neįmanoma aprašyti... Aš apsistojau palestiniečių šeimoje atakų metu. Visi dalijomės vienu kambariu, miegojome ant grindų, o naktį joks miegas nėra įmanomas. Šeimininkų berniukas bombardavimų metu dainuodavo, kad galėtų bent trumpam pamiršti realybę: dūžtančius langus, bombų, kulkų garsus, šaltas naktis, karinių lėktuvų ir tankų ūžesį. Jei ne tas berniukas, aš nebūčiau buvusi tokia drąsi. Ir tai truko 21 naktį iš eilės. Tuo metu žuvo 16 medikų, į kai kuriuos iš jų buvo šaudoma, kuomet iškviesti į įvykio vietą stengdavosi įkelti sužeistuosius į gultus.“

„Gazos srities studentai nori būti išgirsti. Mums svarbu ne tik papasakoti pasauliui kas iš tiesų ten vyksta, bet kartu padėti studentams būti išklausytiems, nes tai padeda sumažinti traumas, patirtas dėl šeimos netekčių, bombardavimų, apšaudymų, kraują stingdančio chaoso. Jiems svarbu būti aktyviais pasaulyje bei jausti, kad jie taip pat turi jėgos bei galimybių jį pakeisti“, – teigia Natalie.

„Ar mes ištversime dar daugiau žudynių? Atsakykit! Ar ištversim?“, – klausė 18-metė Fadi, Palestinos universiteto studentų surengtame seminare „Dar gyvi“. Iš eilės lipdami ant scenos studentai pasakojo savo išgyvenimus, patirtą skausmą bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, tarptautinių žmogaus teisių aktų ignoravimą palestiniečių atžvilgiu.

Mazen, vienas iš seminaro dalyvių, pasakojo kaip Azbet Abed Rabbu gyvenvietėje kareiviai įkalino visas name gyvenusias šeimas bei įsakė kiekvienam tėvui pasirinkti vieną iš savo sūnų, kurį atiduoda nušauti. Jei tėvas nepasirenka, visa jo šeimyna išžudoma. Studentas Mazen sako: „Kaip nuplauti žaizdas? Kaip mes galime išreikšti skausmą, kurį išgyvenome?“

Nepaisant resursų stokos, psichologinių pasekmių, nuolatinių traumų, šoko, nevilties bei sielvarto jie stengiasi susivaldyti bei būti stipriais ir tęsti savo kalbą likusiai auditorijai.

Keisdamas skaidres jaunas vaikinas pasakojo apie vaizdą, kuomet žmonės buvo padegti jiems besimeldžiant mečetėje. „Kartais negalėdavai suprasti ar tai moters, ar vyro kūnas. Jie buvo stipriai apdegę“, – pasakoja studentas.

„Kaip įmanoma studentui mokytis esant tokioms aplinkybėms? Ar galėtumėte skaityti knygą ar ruoštis egzaminams, kai jūsų namas buvo sulygintas su žemėmis, šeima išžudyta? Viena universiteto dėstytoja sako negalėjusi pateikti studentams egzamino užduočių“, – pasakoja ISM savanorė Natalie.

Palestiniečiams sunku suvokti, kodėl jie turi atkentėti už tai, kas įvyko holokausto metu žydams. Juk Vakarai atidavė Palestiną žydams.

Jaunieji aktyvistai sako, kad sunkiausia yra tai, jog pasaulis atmetė tave ir paliko su tavo problemom, tačiau esant kasdienių mirčių liudininkais jie negali liautis bandyti tai pakeisti, o įvertinę gyvenimo trapumą ir tai, kad kiekvieno laukia mirtis sako, kad geriau nugyventi dešimt ar dvidešimt metų prasmingo gyvenimo, nei gyvenimą „užrištomis akimis.“ Kaip jie patys sako, „Mes užsimerkti jau nebegalime“.

Aut. teisės: politika.lt
Autoriai: Roberta Maksvytytė

(0)
(0)
(0)

Komentarai (19)