Kaip rutuliojasi ilgiausias karinis konfliktas pasaulyje ir kaip Mianmare susiduria JAV ir Kinijos interesai.

Mianmare vėl įsižiebusio pilietinio karo įvykiai per pastarąsias tris savaites padarė dramatišką posūkį, primindami mums visiems, kad neturėtume pamiršti apie ilgiausią pasaulyje konfliktą, prasidėjusį 1948 metais.

2023 m. spalio 27 d., Trijų brolijų aljansas, susidedantis iš Arakano armijos, Mianmaro nacionalinio demokratinio aljanso armijos ir Taango nacionalinės išsivadavimo armijos, pradėjo netikėtą ataką prieš chuntos pajėgas rytinėje Šanų valstijoje, pavadintą „Operacija 1027“.

Pranešama, kad per kelias savaites trys etninės ginkluotos grupės užgrobė daugiau nei 150 karinių postų ir kelis svarbius miestus, esančius strateginiame kelyje vedančiame link Kinijos sienos, taip pat greitkelius, kertančius Šanų valstiją. Operacijos tęsiasi, o tai reiškia rimtą karinės chuntos pralaimėjimą mūšio lauke.

Pateikiame Lucaso Myerso straipsnį apie tai, kas vyksta su karine chunta Mianmare.

Nors karo migla reikalauja analitinio atsargumo, „Operacija 1027“ turi svarbių pasekmių Mianmaro ateičiai.

Pirma, nepaisant oro ir artilerijos pranašumo, Mianmaro kariuomenė vis labiau praranda galią.

Antra, galimas atviras Trijų brolijų aljansas su demokratijos judėjimu – bent jau karine prasme – pabrėžia pasipriešinimo ryžtą ir sėkmingas koalicijos kūrimo pastangas.

Trečia, Kinijos statymas dėl chuntos žlugo.

Kartu paėmus, Mianmaro kariuomenė dabar yra labiau pažeidžiama nei bet kada per pusę amžiaus. Atėjo momentas, kai Mianmaro pasipriešinimas už demokratiją turi veikti galingiau nei bet kada anksčiau, o jo tarptautiniai rėmėjai turi padidinti spaudimą chuntai. Pasipriešinimas turi ir toliau stiprėti vykdant operacijas visoje šalyje, o jo tarptautiniai rėmėjai, tokie kaip JAV, turi paspartinti sankcijų tempą ir padvigubinti savo diplomatines pastangas įtikinti chuntą, kad pergalė neįmanoma.

Chunta kraujuoja

Nuo tada, kai 2021 m. vasario 1 d. buvo nuversta demokratiškai išrinkta valstybės vadovė Aung San Suu Kyi, Mianmaro kariuomenė kovojo su besiplečiančia etninių ginkluotų grupių koalicija, lygiagrečia demokratine nacionalinės vienybės vyriausybe ir įvairiomis Liaudies gynybos pajėgomis. Mianmaro karinė chunta dažniausiai užima miestus ir miestelius, tačiau tuo pat metu patiria didelių aukų dėl kaime veikiančių partizanų pajėgų.

Labai nepopuliari, žiauri civiliams ir taktiniu lygmeniu neveiksminga Mianmaro kariuomenė remiasi oro jėgomis ir sunkiąja artilerija, kad atsispirtų pasipriešinimui ir užgrobtų bei užtikrintų gyvenvietes.

Pavyzdžiui, 2022 metų spalį Karen nacionalinė sąjunga ir keli vietiniai Liaudies gynybos pajėgų padaliniai pradėjo puolimą, siekdami užimti Kaukareiką netoli Tailando sienos. Iš pradžių atrodė, kad tai pasisekė, bet vėliau kariškiai atsitraukė, o chuntos pajėgos atsakė sunkiąja artilerija, išsklaidydamos pasipriešinimo dalinius.

Tačiau „Operacija 1027“ yra bene reikšmingiausia pergalė mūšio lauke naujajame atnaujinto pilietinio karo etape. Visų pirma Hsenwei miesto užgrobimas nutraukė pagrindinį kelią į Kiniją per Qingswehou pasienio postą, kurį taip pat užėmė Trijų brolijų aljansas.

Anot chuntos šaltinių, nuo 2023 metų balandžio iki liepos per  pasienio postą buvo gabenta prekių už beveik 300 mln. USD.

Pasipriešinimo pajėgos šiuo metu bando apsupti kitus strategiškai svarbius miestus, tokius kaip Laukkai ir Nawngkhio, bei užgrobti kitus pasienio taškus. Strateginiu lygmeniu šių maršrutų praradimas atkerta chuntą nuo vieno iš pagrindinių sienos kirtimo punktų iki svarbiausio tarptautinio rėmėjo KInijos. Paskatinti Trijų brolijų aljanso sėkmės Šanų valstijoje, Liaudies gynybos pajėgų daliniai pirmiausia šturmavo ir užėmė Kauliną (rajono svarbos miestelį Sagaingo regione), taip pat netoli sienos su Indija esantį Champatą. Nauji mūšiai Chin, Kaya ir Rakhine valstijose rodo, kad chunta silpsta.

Chunta yra arčiau karinio ir ekonominio žlugimo, nei įprasta manyti. Kaip parodė analitikas Ye Myo Hein, Mianmaro ginkluotosiose pajėgose labai trūksta personalo: norint nuraminti 53 milijonus šalies gyventojų, joms tikriausiai prireiks 70 000 kovai pasiruošusių karių. Trūkstant gyvosios jėgos, kariuomenė pasikliauja greitu elitinių lengvųjų pėstininkų divizijų dislokavimu į strategines vietas, kaip neseniai vykusiose kautynėse Kačinoje, taip pat oro antskrydžiais, kad išsklaidytų pasipriešinimo pajėgas ir nuslopintų savo priešininkus.

Svarbu pažymėti, kad tai padaryti darosi vis sunkiau. Chuntos vilkstinės ir tiekimo linijos vis dažniau patenka į pasalą. Staigus forpostų kontrolės praradimas visame Šanų regione rodo kritinį pertemptos armijos silpnumą: anksčiau šiais metais kariuomenė iš Šanų regiono perkėlė 3000 karių į kitas Mianmaro dalis. Mažai tikėtina, kad jie turės atsargų pradėti suderintą kontrpuolimą, o oro pajėgoms tenka vis sunkesnės užduotys.

Užsitęsęs Mianmaro ekonomikos nuosmukis ir vis griežtesnės JAV, JK ir ES sankcijos, rodo, kad chunta kraujuoja. Šių metų pradžioje pati chunta prisipažino nekontroliuojanti beveik pusės šalies teritorijos.

Chuntos strategija „skaldyk ir valdyk“ žlunga

Priežastis, kodėl chunta rado galimybę perkelti 3000 kareivių iš Šanų regiono, nepaisant periodinių susirėmimų su Trijų brolijų aljansu, yra jos pasitikėjimas strategijos „skaldyk ir valdyk“ teisingumu. Du pagrindiniai šio požiūrio elementai yra chuntos oro pajėgos ir auganti Kinijos ekonominė ir politinė parama.

Mianmare veikia šimtai ginkluotų grupuočių, o visos etninės koalicijos sukūrimas visada buvo didelė grėsmė kariuomenei po perversmo. Tačiau sukurti tokį aljansą nėra lengva užduotis, atsižvelgiant į gilius prieštaravimus tarp bamarų daugumos ir daugelio istoriškai engtų etninių mažumų. Tokios iniciatyvos, kaip Tautinės vienybės patariamoji taryba, yra skirtos šias problemas spręsti sutelkiant įvairių partijų pastangas, tačiau pažanga šia kryptimi buvo lėta. Visų pirma, taip yra dėl to, kad Aung San Suu Kyi vyriausybė neatsižvelgė į etninių grupių nuomonę ir iškėlė federalizmo idėją. Nors judėjimo tikslas yra sukurti įtraukią federalinę demokratiją, priversti visus prisijungti prie judėjimo nėra lengva. Pavyzdžiui, dar nesukurta vieninga vadovavimo ir valdymo sistema.

Todėl Mianmaro kariuomenės strategija yra įkalti pleištą tarp Nacionalinės vienybės vyriausybės ir etninių ginkluotų grupuočių, ypač tų, kurios oficialiai susijusios su demokratijos judėjimu, pavyzdžiui, Chin Nacionaliu Frontu, Kachin nepriklausomybės armija, Karen nacionalinė sąjunga, Karenni armija ir kai kurie kiti.

Tai įmanoma dėl to, kad etninės ginkluotos organizacijos istoriškai siekė autonomijos arba de facto nepriklausomybės konfliktuose su kariuomene, o nacionalinės vienybės vyriausybė ir demokratinės jėgos siekia užvaldyti centrinį valstybės aparatą ir reformuoti vyriausybę nacionaliniu lygiu.

Chunta tiki, kad gali dar kartą nuslopinti arba nutildyti etnines ginkluotas grupes, kad jos galėtų pamažu sutriuškinti Liaudies gynybos pajėgas ir Nacionalinės vienybės vyriausybę.

Konkuruojančių grupių papirkimas arba izoliavimas yra istorinis karinių veiksmų modelis.

Pavyzdžiui, 2009 m. kariškiai įtikino vieną iš Mianmaro nacionalinio demokratinio aljanso armijos grupuočių sukilti, o po to ji atsiskyrė ir įkūrė Kokango pasienio pajėgas, kurios dabar palaiko režimą. Visai neseniai Arakano armija susitarė dėl neoficialių paliaubų su chunta Rachinų valstijoje 2022 m., leisdama chuntai sutelkti dėmesį kitur.

Vykstant dabartiniams karo veiksmams, Mianmaro kariuomenė naudoja oro antskrydžių strategiją prieš besipriešinančias etnines ginkluotas grupes, taip pat operaciją „Keturi iškirtimai“, kuria siekiama įbauginti civilius ir kaimo gyventojus beatodairišku smurtu. Chuntos tikslas – pratęsti karą, išsekinti gyventojus, atskirti pakraščiuose esančias etnines mažumas nuo bamarų ir galiausiai jas po vieną išnaikinti.

Tačiau Trijų brolijų aljanso įsitraukimas į karą, taip pat sustiprėjęs strateginis koordinavimas tarp įvairių antivyriausybinio judėjimo dalyvių rodo, kad chuntos strategija nesugebėjo sustabdyti pasipriešinimo.

Visų pirma, Arakano armija, Mianmaro nacionalinio demokratinio aljanso armija ir Taango nacionalinė išsivadavimo armija iki šiol bandė palaikyti pasipriešinimą prieš chuntą. Jie apmokė ir apginklavo kai kuriuos Liaudies gynybos padalinius, periodiškai įsitraukdami į susirėmimus su chunta. Tačiau tuo pat metu jie atsisakė eiti toli už savo teritorijos ribų arba tiesiogiai stoti į kovą. Tai, kad jie dabar pradėjo visapusišką puolimą prieš chuntą Šanų regione ir dabar, tikriausiai, Rachine, rodo strateginio bendradarbiavimo tarp pasipriešinimo pajėgų plėtrą. Tikėtina, kad Trijų brolijų aljansas nekenčiamos kariuomenės silpnumą vertina kaip galimybę užsitikrinti ilgai lauktą autonomiją ir kruopščios pastangos sukurti pasitikėjimą tarp antivyriausybinių grupuočių pagaliau duoda vaisių.

Neseniai paskelbtame Trijų brolijų aljanso pareiškime teigiama: „Atėjo momentas, kai visos etninės revoliucinės organizacijos ir žmonės turi visapusiškai įsijungti į kovą už karinės diktatūros panaikinimą ir nuoširdžiai imtis veiksmų sukurti federalinę demokratinę sąjungą“.

Netrukus po „Operacijos 1027“ pradžios Nacionalinės vienybės Vyriausybės gynybos ministerija paskelbė savo pareiškimą, kad „sujungs pajėgas su Trijų brolijų aljansu „Operacijoje 1027“. Karo veiksmai Šanų valstijoje suintensyvėjo.

Įvairūs Liaudies gynybos pajėgų daliniai bendradarbiauja su Trijų brolijų aljansu, o Karenų nacionalinė sąjunga ir Karen pajėgos šalies pietryčiuose smogė atitinkamai Kaukareitsai ir Loikau, pranešama, kad abiejuose miestuose užgrobė keletą objektų. Turimais duomenimis, karo veiksmai suintensyvėjo ir Čino valstijoje, Magvės ir Sagaingo regionuose. Kaulino užėmimas yra didelis žingsnis į priekį Liaudies gynybos pajėgų gebėjime užimti miestus. Jei Loikau atiteks pasipriešinimo pajėgoms, tai bus pirmoji užgrobta valstijos sostinė.

Antivyriausybinė koalicija atrodo stipresnė nei bet kada, o tikimybė, kad chunta papirks ar privers pasiduoti kai kurias etnines ginkluotas grupes, mažėja. Priešingai nei praeityje, ginkluotosios pajėgos pastebimai susilpnėja, o tai nebuvo pastebėta nuo XX amžiaus vidurio.

Svarbu pažymėti, kad dauguma bamarų priešinasi kariuomenei net istoriškai prochuntiškuose Sagaingo ir Magwe rajonuose, kurie šiandien yra du ginkluoto sukilimo židiniai. Nors pastangos sukurti koaliciją tarp nacionalinės vienybės vyriausybės, etninių ginkluotų organizacijų ir kitų pasipriešinimo veikėjų toli gražu nėra baigtos, o nepasitikėjimas tebėra didelis, etninės ginkluotos grupės, kovojančios su režimu, atrodo įsitikinusios, kad dabartinė akimirka yra reali galimybė nugalėti priešą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)