„Kremlius turi vieną galingą ginklą, kurio jam net nereikia naudoti. Pasaulis nesuprato...“ ()
„Kaip pasikeitė mūsų pasaulis nuo 2022 m. vasario 24 d.“
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Lenkų žurnalistas Michał Broniatowski teigia, kad šiandienos problemos, susijusios su pagalbos Kyjivui tęsimu JAV ir ES, taip pat nesandarus sankcijų sietas yra klaidingo požiūrio pasekmė nuo pat pradžių: nebuvo aiškių požymių, kad „mums“ ne tiek reikia apginti Ukrainą“, kiek „reikia nugalėti Rusiją“. Visas straipsnis publikuotas interia.pl.
Ar Putinas – jei jam pasiseks Ukrainoje – galės užpulti kitą šalį? Galbūt. Nors tikriausiai dar negreitai. Ir pirmiausia ji turi pasiekti paliaubas savo sąlygomis.
Kitai invazijai jam reikės atstatyti savo ginkluotųjų pajėgų išteklius, ir jis gali tai padaryti, nes turi žmonių, žaliavų ir nuolat tiekia pažangiausių komponentų, nepaisant jų tiekimo embargo.
Ir prisiminkime, kad Putino dar laukia mažiausiai 12 metų valdžioje – dvi šešerių metų kadencijos, kurios prasidės po mėnesio, po Kremliaus vadinamų rinkimų.
O lenkų ūkininkų išbarstyti ukrainietiški grūdai yra vienas iš niekšiškų šalutinių poveikių, kai nuo pat pradžių nebuvo paaiškinta, kad gindami Kyjivą giname ir savo civilizaciją.
Navalno nužudymas keičia perspektyvą
|
Prezidentas Joe Bidenas sako pasauliui po Aleksejaus Navalno nužudymo sako: „Turime „išprotėjusį kalės sūnų“.
Kremliaus niekšams nerūpi. Jie leidžia sau nužudyti opozicionierių, nes... ką jie padarys? Jiems patinka erzinti , kad pažvelgtų į bejėgį demokratinio pasaulio pasipiktinimą.
Putinas parodo, kad gali žudyti, ką nori, kur nori, nebijodamas būti patrauktas atsakomybėn, nes Vakarai vis dar bergždžiai stengiasi pasiekti sutarimą dėl tikslo paremti Ukrainą, kad ten nugalėtų Rusiją.
Jos prezidentas greitai nukreipia Rusiją į karo ekonomikos kelią. To šiandien negali padaryti jokia Vakarų šalis, įskaitant Lenkiją ir Baltijos valstybes, ir tai suteikia Putinui strateginį pranašumą fronte, kai Ukrainoje baigiasi artilerijos sviediniai ir vis dar negauti modernūs naikintuvai.
Be to, pastarosiomis dienomis Jungtinės Valstijos perspėjo, kad Maskva jau šiais metais gali pradėti dislokuoti branduolinius ginklus kosmose. Ir vėl „negalite nieko padaryti“, nes „o jei Putinas panaudos šį ginklą“.
Vienintelis akivaizdus sprendimas – nugalėti Rusiją ten, kur ją galima nugalėti – tai yra Ukrainoje – jau dvejus metus sunkiai skinasi kelią į svarbiausius kabinetus. Rusijos branduolinio kardo barškėjimas ir populizmo sužadinta rinkėjų baimė veiksmingai sustabdo šią galimybę ties šių kabinetų slenksčiu.
Čia kalbame apie Donaldo Trumpo rinkėjus, kurie jam vadovaujant šaukia „Amerika pirmiausia“, o ES – apie tokių politikų kaip Marie Le Pen rinkėjus, kurie netrukus gali apversti stalą, prie kurio sėdi tradicinės centristinės partijos.
D.Trumpas, nors jam dar toli iki prezidento posto, jau gali blokuoti paramą Kyjivui JAV Kongrese, kur įstrigo įstatymo projektas dėl 60 mlrd. dolerių paramos paketo.
Visai tikėtina, kad D. Trumpui perėmus valdžią V. Putinui bus suteikta šiek tiek atokvėpio sustiprinti savo šalies karinius pajėgumus.
„Tiek, kiek reikės"
Ar vis dar prisimenate prieš dvejus metus kilusį entuziazmą ir pažadus iš Vakarų, kad „darysim viską ir tiek, kiek reikės“? Šiandien net labiausiai proukrainietiškas lyderis Bidenas sako: „kol galime“.
Be to, nuo pat V. Putino plataus masto invazijos pradžios po šių skambių pažadų nebuvo gabenami ginklai, galintys iš karto ir veiksmingai atimti iš Rusijos valią kovoti.
Kiek Volodymyras Zelenskis turėjo prašyti visko, kol gavo. Visa tai reikėjo išspausti kaip dantų pastą iš tūtelės.
Bet jei tai pagaliau pateko į frontąį, kodėl tai negalėjo įvykti iš karto? Kodėl taip atsitiko? Kodėl šiandien, nuo Vašingtono, per Briuselį iki Berlyno, girdime dejones, kad prieš metus ar dvejus galėjome smogti stipriau?
Kaip „Politico“ sakė vienas ES diplomatas, „tai buvo nuo pat pirmos dienos. „Ne“, tada „ne, bet“, tada „taip“, kai spaudimas tapo per didelis“.
Juk palyginus su Vakarų galia Rusija yra ekonominė ir karinė nykštukė. Tačiau Kremlius turi vieną galingą ginklą, kurio jam net nereikia naudoti – tereikia jam grasinti. Atominis ginklas.
Pasislėpęs už šios širmos, V. Putinas galėjo daryti įtaką Vašingtono ir kitų jo sąjungininkų strateginiams sprendimams. Būtent dėl šios grėsmės Bidenas ir (ypač) Vokietijos kancleris Olafas Scholzas nusprendė palaipsniui tiekti modernią ir veiksmingą ginkluotę Ukrainai.
Pasaulis nesuprato, kad V. Putinas tik grasina, nes panaudodamas branduolinį ginklą jis prarastų daugiau, nei gautų.
Putinas nelaimi. Kol kas...
Visi tai, žinoma, yra liūdna tiesa, tačiau negalime užmerkti akių, kaip pasikeitė mūsų pasaulis nuo 2022 m. vasario 24 d. Ir pasikeitė į gerąją pusę.
Pirmasis V. Putino tikslas buvo sustabdyti Ukrainos žygį į Vakarus ir, svarbiausia, įstojimą į Europos Sąjungą – bendruomenę, kurios demokratinius pagrindus šiuolaikinis Rusijos caras laiko didžiausia grėsme savo diktatūrai.
Antrasis – bet ne mažiau svarbus – tikslas buvo sugriauti Vakarų, besiruošiančių ginčytis dėl savo požiūrio į karą, vienybę.
Nė vieno iš šių tikslų Putinas nepasiekė. Šiandien Ukraina yra arčiau ES nei bet kada anksčiau, o NATO ne tik pabudo iš letargo, bet ir išsiplėtė į Suomiją bei (netrukus) Švediją.
Rusijos siena su aljansu pailgėjo daugiau nei 1300 km, tai yra beveik du kartus.
O Vokietija, iki šiol nuolat susitelkusi į prekybą su Rusija ir silpninanti pasaulio budrumą prieš imperializmą, padarė „epochinę transformaciją“ – Zeitenwende – ir šiandien jos išlaidos pagalbai Ukrainai siekia 22 mlrd. eurų, o tai yra daugiau nei pusė sumos, kurią paaukojo visos kitos Europos šalys kartu.
Tačiau tuo gerosios naujienos ir baigiasi.
Amerika ir JAV atsilieka nuo artilerijos, priešlėktuvinių ir prieštankinių raketų Ukrainai gamybos. Atsargos mažėja.
O tokioje situacijoje, kai niekas neįveda karo ekonomikos principų, kurie atitiktų Rusiją ginklų gamyboje, greitai patenkinti Ukrainos fronto poreikius nėra galimybių. Gamybos pajėgumų didinimas gali užtrukti ne vienerius metus ir į tai reikia investuoti didžiulius biudžeto pinigus, įskaitant privačias įmones. Net jei ir yra geri ketinimai, specialistų trūksta.
Kita problema – silpnėjantis visuomenės tikėjimas Ukrainos pergale. Remiantis naujausia Europos užsienio santykių tarybos apklausa, buvo apklausta per 17 tūkst. žmonių 12 ES šalių, tik vienas iš dešimties europiečių mano, kad Ukraina gali laimėti karą.
Dar pesimistiškesnis yra „Politico“ apžvalgininkas Nicolas Vinocur, kuris rašo: „Praėjus dvejiems metams nuo Putino plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios, situacija Kyjivui darosi vis pavojingesnė. Galbūt per anksti teigti, kad Vakarai pralaimės karą, bet darosi vis aiškiau, kad taip gali nutikti“.
