1962 m. legendinis prancūzų okeanografas Jacques-Yves Cousteau (Žakas Kusto) įgyvendino seną savo svajonę – apsigyventi jūros dugne. Jis įkūrė tris tyrinėjimų stotis – Précontinent I, II ir III.

„Précontinent II“ yra paskutinis matomas priminimas apie tris Prancūzijos povandenines buveines, sukurtas 1962–1965 m.

Povandeninis „kaimas“, kurį sukūrė visame pasaulyje žinomas Prancūzijos okeanografijos pradininkas Jacques-Yves Cousteau, turėjo būti įrodymas, kad žmonės gali gyventi be pertraukų ilgą laiką, vis didesniame gylyje.

Projektai buvo pavadinti „Precontinent I“, „Precontinent II“ ir „Precontinent III“. Kiekvieno tolesnio projekto tikslas buvo padidinti gylį, kuriame žmonės nuolat gyveno po vandeniu.

Buveinės taip pat buvo sukurtos tyrinėti povandeninį pasaulį ir atlikti projektą finansuojančios benzino pramonės tyrimus. Projektas buvo pavadintas pagal prancūzišką žodį „précontinent“, reiškiančio kontinentinį šelfą – žemyno kraštus, kuriuos dengia vandenynas.

„Précontinent I“

„Précontinent I“ buvo pirmoji povandeninė buveinė, pastatyta Balearų jūroje prie Marselio krantų, Prancūzijoje. Ji buvo baigta 1962 m. rugsėjo mėn.

Du akvanautai, Albertas Falco ir Claude'as Wesly, dvi savaites gyveno buveinėje – penkių metrų plieno cilindre, žinomame kaip „Diogenas“.

Buveinė buvo pritvirtinta 11 metrų po vandens paviršiumi ir maitinama suslėgtu oru. Karštas vanduo buvo tiekiamas iš laivo per plastikinį vamzdį, o maistas – vandeniui atspariuose konteineriuose.

Povandeninėje buveinėje buvo infraraudonųjų spindulių lempos, naudojamos kaip šildytuvai, įrašų grotuvas, radijas, trys telefonai, vaizdo stebėjimo sistema, biblioteka, televizorius ir lova.

Buveinės apačioje buvo oro užraktas, kuris leido dviem vyrams išeiti į vandenyną, kur jie tyrinėjo žuvų elgesį ir atliko topografinių povandeninių žemėlapių matavimus.

Eksperimentas buvo sėkmingas ir žengtas dar vienas žingsnis.

„Précontinent II“

1963 m. buvo paleistas „Précontinent II“ maždaug 35 km į šiaurės rytus, netoli Shaab Rumi (arabiškai „Romos rifas“), netoli Port Sudano miesto krantų Raudonoje jūroje, Sudane.

Rifas buvo puikus pasirinkimas – jo jūrų gyvybė yra viena turtingiausių pasaulyje.

„Précontinent II“  dėl savo formos buvo pramintas „Jūros žvaigždės namu“. Jame keturias savaites gyveno grupė okeanografų, ponia Cousteau ir papūga Claude, kuri turėjo įspėti akvanautus apie galimą pavojų.

Antroji „Précontinent II“ buveinė (8 m ilgio) buvo įrengta dar giliau jūroje – 27 metrus po vandens paviršiumi. Buvo pastatytos kitos konstrukcijos, įskaitant įrankių namelį ir oru pripildytą angarą, kuriame buvo nedidelis povandeninis laivas „Hydrojet Saucer DS-2“, skirtas dviem žmonėms, kuriame buvo trys kilnojamos išorinės lempos, dvi kameros, radijas, magnetofonas ir kilnojamasis griebėjas. Dar giliau, maždaug 50 m gylyje, buvo pastatyti ryklių narvai.

Tęsinys kitame puslapyje:

Misija buvo stebėti ir surinkti žuvis bei kitus organizmus parodai ir studijoms Monako okeanografijos muziejuje. Jacques-Yves Cousteau taip pat norėjo įrodyti, kad būtų praktiškiau pritvirtinti gręžimo įrenginius atviroje jūroje vandenyno dugne, nei pastatyti juos virš vandens, taip pat įrodyti, kad aplink kontinentinius šelfus gausu mineralų.

Darbą iš dalies finansavo Prancūzijos naftos chemijos pramonė, kuri kartu su Jacques'u Cousteau tikėjosi, kad tokios pilotuojamos kolonijos galėtų būti bazinės stotys būsimam jūros naudojimui.

Du palaikymo laivai ant paviršiaus tiekė suspaustą orą ir kitą logistinę paramą „Precontinent II“. Kai eksperimentas baigėsi, dvi konstrukcijos buvo išmontuotos ir pašalintos. Likusi dalis tapo pramogų nardytojų povandeninėmis kryptimis.

„Précontinent II“  yra dokumentuotas Jacques'o Cousteau 1964 m. filme „Pasaulis be Saulės“.

„Précontinent III“  

„Precontinent III“ yra trečias ir paskutinis povandeninių buveinių projektas, kurį įgyvendino Cousteau komanda. Šį kartą buveinė buvo 5,7 m skersmens rutulys, pastatytas ant platformos, naudojant dar patobulintas technologijas.

„Précontinent III“ turėjo prasidėti 1965 m. rugsėjo 17 d., tačiau paleidimas užtruko. Buveinė jau buvo atvežta į nardymo vietą, užplombuota, kai oro sąlygos staiga suprastėjo. Ji buvo grąžinta į uostą, kur akvanautai liko buveinėje ir laukė, kol pasikeis oras.

Po keturių dienų projektas buvo galutinai pradėtas ir buveinė įtvirtinta 100 metrų jūros gylyje, netoli Monako krantų, netoli Cap Ferrat švyturio. Projektas truko 22 dienas, o jo misija daugiausia buvo susijusi su naftos gamyba, pavyzdžiui, kaip surinkti gręžimo galvutę po vandeniu.

Tai buvo paskutinė „Précontinent“ serijos misija, nors iš viso buvo suplanuotos šešios misijos. Jacques-Yves Cousteau persigalvojo ir nusprendė, kad nebenori būti benzino pramonės tyrimų dalimi. Vietoj to, nuo tada jis paskyrė savo karjerą pasaulio vandenynų tyrinėjimui ir apsaugai.

Komentarai ()