Maži žingsneliai link laimės: šilti prancūzų psichoterapeuto patarimai pilkoje kasdienybėje  (0)

Christophe‘as André – prancūzų psichoterapeutas, psichiatras, vienas žymiausių biheivioristinės, kognityvinės ir elgesio terapijos atstovų, vienas pirmųjų psichoterapijoje ėmęs taikyti meditaciją.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Tik nepamiršk būti laimingas“ – pasak prancūzų spaudos, ne tik psichologijos žynio, elgesio terapijos apaštalo knygos pavadinimas, bet ir puikus patarimas. Dar prancūzų klasikas Jules‘is Renard‘as yra pasakęs: „Jeigu pastatytume laimės namus, didžiausias juose būtų laukiamasis...“

„Tik nepamiršk...“ sudaryta abėcėlės principu, kur kiekvienas žodis – informacija, mokymas, patarimas, citata, trumpa istorija, liudijimas.

Jūsų dėmesiui – ištrauka iš šios knygos.

***

ALKOHOLIS. Puikiai suprantu, kodėl alkoholis sulaukė tokios didelės sėkmės. Kai geriam, pasaulėvaizdis kinta ir linkstam prie laimės: jaučiamės nurimę, rūpesčiai pagaliau atrodo menkesni, negu būgštavom, – jie neišnyko, bet mums geriau matyti, kad susidorosime su jais, jaučiamės artimi kitiems, kūnu jaučiam, kas yra žmonių brolybė, jaučiamės esantys kartu su visu pasauliu.

Kai imame šitaip jaustis, turėtume tučtuojau liautis gėrę, pasimėgauti ir paklausti savęs: kas su manimi darosi? Kaip ką tik taip slėgęs pasaulis staiga tapo toks draugiškas? Niekas nepasikeitė, tik savijauta kitokia. Tad ar visa tai ne dėl požiūrio į gyvenimą?

Išvada paprasta: turiu įgyti gebėjimą žvelgti į gyvenimą ramiu ir džiugiu žvilgsniu kaskart nesigriebdamas alkoholio. Turiu išmokti patirti ramybės ir brolybės būsenas neišgėręs. Svaigintis ne kokiomis nors medžiagomis, o vien laime gyventi ir būti čia.

ATLAIDUMAS DAMAI. Neseniai su atlaidumu susijęs įvykis man nutiko traukinyje. Sėdžiu priešais maždaug septyniasdešimties metų „jaunatviškai“ apsirengusią damą; šiek tiek ją suerzinau paprašęs patraukti prie kojų padėtą krepšį, kad galėčiau įsprausti savo (kojas). Paklausė, bet piktai. Ir štai ji išsiima nuostabaus modelio išmanųjį telefoną, užsideda ausines ir mėgina klausytis muzikos.

Atrodo, jos ausyse ji turėtų skambėti per garsiai, nes ir aš girdžiu iš jos ausinių sklindančius garsus – energingą popmuziką. Ji ima krapštytis, norėdama sureguliuoti garsą, staiga – klaidingas spustelėjimas ir neklusnaus aparato garsas pereina į garsiakalbio režimą didžiausiu garsu: dabar jau visas vagonas turi progą klausytis muzikos!

Kadangi jai vis nesiseka pritildyti, pamažu, suraukę antakius, ima gręžiotis kiti keleiviai. Man jos pagailo (vis dėlto buvo ir nepatogu), tad siūlausi padėti: plačiai šypsodamasis ir nieko nesakydamas ištiesiu jai ranką, kad duotų man aparatą. Nieko neišmanau apie tuos elektroninius daikčiukus, bet manau, kad man seksis geriau negu jai. Truputį sutrikusi aiškina tik vakar jį nusipirkusi ir dar gerai nemokanti naudotis.

Stebuklas ir garbė – išsyk randu garso reguliavimo mygtuką! Vis dar nieko nesakydamas šypsodamasis grąžinu jai telefoną. Geras manevras: ji buvo tokia dėkinga (arba sužavėta – juokauju), kad per visą kelionę paliko erdvės mano kojoms.

BANALYBĖS. Dažnai laimės patarimai yra banalūs. Retai sužinosim sukrečiančių naujienų skaitydami traktatą apie laimę. Apskritai visi daugmaž žinom, kas daro mus laimingus; bėda, kad to nepaisom. Šiuo požiūriu esam verti griežto Schopenhauerio vertinimo:

„Tiesa ta, kad visų laikų išminčiai sakė tą patį, o kvailiai, tai yra dauguma žmonių, visais laikais darė tą patį, tai yra elgėsi priešingai, ir taip bus visada.“

Kitas filosofas, nebepamenu kuris, štai ką sakė apie „didžiąsias banalybes“: visi visų išminties ir dvasingumo tradicijų skelbti patarimai iš tiesų panašūs į banalybes, jei vertinsime vien intelektualumo požiūriu. Tačiau svarbiausia – ne žinoti, o veikti: klausti savęs ne „ar aš tai žinau“, bet „ar aš tai darau?“

BESIŠYPSANTI DUONOS PARDAVĖJA. Perku duoną toli nuo mūsų kvartalo esančioje duonos parduotuvėje. 19.25, duoninę tuoj uždarys. Likę nebedaug pasirinkimo. Prieš mane stovinti jauna moteris klausia, ar galima pirkti tik pusę likusios bagetės. Patikslina: „Man tik sumuštiniui.“ Pardavėja nesutinka. Nors po penkių minučių uždarys parduotuvę ir bagetė galbūt liks neparduota.

Mane pribloškė, kad ji atsakė labai maloniai šypsodamasi – nei dirbtinai, nei provokuodama, nei sutrikusi. Su nuoširdžia šypsena, kurioje buvo viskas: kad ji puikiai supranta, bet jos atsakymas „ne“. Jokių pasiteisinimų, blogos nuotaikos – tiesiog ramus ir besišypsantis „ne“.

Atvirai kalbant, man regis, ja dėtas būčiau pardavęs tą pusę bagetės. Tačiau įdomiausia ne tai. Įdomiausia, kad jos šypsena fantastiškai paveikė. Pirkėja – nors neatrodo patenkinta – regis, šiek tiek sugluminta atsisakymo ir šypsenos. Paskui ir ji šypsodamasi sako: „Gerai, tada pirksiu visą.“

Ir ima plepėti su pardavėja, nebepamenu apie ką. Tada prisimenu kitą, savo kvartalo, duonos pardavėją – ji dažnai būna šiurkštoka ir retai šypsosi (bet jos duona labai skani!). Tokioje situacijoje ir ji atsakytų „ne“, bet būtų tokia suirzusi, kad „ne“ virstų agresija.

O štai mano girdėtas „ne“, keliantis tą pačią materialinę dilemą (pirkti visą bagetę ar visai nepirkti), žmonių santykių požiūriu yra daug geresnis! Kas nors gali sakyti: taip, bet juk svarbiausia – duona. Dar nežinia, nes ryšys taip pat svarbu. Duona ir ryšys – du dalykai, kuriais žmogus gyvas. O sakant „ne“ ir šypsantis sušvelninamas atsakymas tam, kuris priima abu dalykus: atsisakymą ir šypseną.

DAINUOTI PO DUŠU (ir kitur). Mano pusbrolis Markas mielai dainuoja prausdamasis po dušu. Kai kartu atostogaujam, visada net iš tolo žinau, ar vonia užimta. Dar tai proga nusišypsoti ir pagauti vieną kitą jo linksmų plaučių išstumtą laimės molekulę. Girdėti kažką dainuojant yra gera. Po dušu operos ariją dainuojantį pusbrolį; vaiką, dainuojantį sau kampe; pavasarį sekmadienio rytą pro langą ataidinčią dainą, – štai kiek nedidelių laimių. Visai nebūtina, kad daina būtų apie laimę. Yra ir labai žinomų tokių dainų, pavyzdžiui, lokio Balu dainuojama gyvenimo pamoka animaciniame filmuke apie Mauglį „Džiunglių knyga“: „Kiek nedaug reikia, kad būtum laimingas.“

Daugumoje dainų prieš pasiekiant laimę tenka patirti daug rūpesčių ir nelaimių (pavyzdžiui, populiarioje amerikiečių dainoje Don’t worry, be happy). Kai kurios primena, kad nelaimė visada netoli, pavyzdžiui, Charles’io Trenet daina „Aš dainuoju“ (Je chante), nedaug kas žino, kad ji baigiasi savižudybe:

Virvele,

Išvadavai mane nuo gyvenimo,

Virvele,

Būk palaiminta,

Padėjai atiduoti dvasią,

Šiąnakt aš iškeliavau.

O paskui...

Aš dainuoju!

Dainuoju rytą vakare,

Aš dainuoju

Visuose keliuose.

Klajoju po sodybas, po pilis,

Dainuojantis vaiduoklis linksmina visus,

Aš miegu

Tarp gėlių pašlaitėse,

Musės

Manęs nebegelia.

Aš laimingas, man gera, nebejaučiu alkio,

Aš laimingas ir laisvas pagaliau!

Vis dėlto ši daina lieka viena gražiausių prancūzų dainų apie laimę, viena stipriausių, ir kaip tik todėl, kad džiaugsme primena tai, kas tragiška.

ELEKTRONINIS LAIŠKAS NUO DRAUGO. Anądien buvo labai geras oras, draugas psichologas atsiuntė elektroninį laišką, rašė apie įvairius darbo klausimus, kuriuos turim kartu išspręsti. Toliau, laiško pabaigoje, šiek tiek pakeitė toną ir atitrūkęs nuo mudviejų rūpesčių aprašė tokį vaizdą:

„Šiaip ar taip, kol kas svarbiausia, kad pagaliau grįžo saulė. Eisiu sukasiu šen bei ten žemę, o Claudine pasodins pirmus gėlių svogūnėlius. Balandė dar sykį veltui mėgins poruotis su bažnyčios vėtrunge, tolumoje pasigirs turistinio lėktuvėlio burzgimas ir viskas bus tobula.“

Neįtikėtina, kaip raminamai mane paveikė šios kelios eilutės. Šypsausi, atsistoju, einu pažiūrėti pro langą į saulę, įkvėpusią mano bičiulį. Galų gale, viskas gerai, tie rūpesčiai tėra rūpesčiai. Akimoju žinutė į sąmonės paviršių grąžino tai, kas svarbiausia: mes gyvi, ir oras šiandien geras.

JUOKTIS. Rabelais mielai šaipėsi iš agelastų – žmonių, kurie niekada nesijuokia. Mėgstu juoktis ir juokinti, bet visada nejaukiai jaučiuosi matydamas reportažus apie juoko pamokas arba juoko jogą. Kad ir jausčiau simpatiją šiems užsiėmimams ir laikyčiau juos naudingais, man būna nejauku: nušviesti veidą šypsena, man atrodo, įmanoma kiekvienam, kas nepatiria kančios, bet versti kūną juoktis, atrodo, yra veiksmas prieš prigimtį, atrodo, kad tokiu būdu persistengiama dėti valingas pastangas. Betgi kritikuoju praktiką, kurios pats nesu išmėginęs, vadinasi – klystu.

MELAS. Kartą gavau gražų skaitytojo laišką, kuriame jis papasakojo mažą šeimos scenelę, jo širdyje sukėlusią tylų ir nematomą perversmą.

Kartą, kai vakarieniavo su vaikais, jo dvejų metukų sūnus paprašė į lėkštę įberti druskos. Kadangi jam (pagrįstai) patiekalas atrodė ganėtinai sūrus, o vaikai valgo per sūriai ir per saldžiai, jis tik apsimetė, kad beria druską. Sūnus nieko nepastebėjo, gardžiavosi patiekalu ir manydamas, kad tėtis jį pasūdė, plačiai jam nusišypsojo. Skaitytojas rašo, kad kaip tik tą akimirką pajuto nuoširdų liūdesį – jis kilo dėl neaiškaus, bet sukrečiančio jausmo, kad apgavo sūnaus pasitikėjimą. Vėliau mėgino pasikalbėti apie tai su žmona, bet ši nesuprato, kodėl jis tiek dėmesio skiria tokiam nereikšmingam įvykiui.

Man patinka šis pasakojimas, patinka tokios vidinės būsenos, manau, kad jose slypi pati žmogiškumo tiesa ir pats sunkumas: turim silpnybę meluoti ir išminties jausti kaltę. Liūdesys, kurį jaučia mano skaitytojas, – geras dalykas. Viskas spręsis per kitą etapą – kaip jis su liūdesiu elgsis. Jei pradės gromuliuoti mintis apie savo, kaip tėvo, neišmanymą, proga tobulėti pavirs proga save barti ir dar labiau nuliūsti. Jei priims liūdesį kaip draugą, kuris atėjęs švelniai pasako:

„Tu esi tiesos kelyje, tu teisus, tai, kas įvyko su sūnumi, nėra banalu, nieko baisaus, bet nebanalu, tad neskubėk – pajausk, pamąstyk, kvėpuok tai darydamas, kvėpuok ir šypsokis, o vėliau pagalvosi, ką sakysi sūnui kitą kartą, kai jis paprašys druskos, kol kas priimk, kas įvyko, visa, ką padarei, darei iš meilės, nors ir nemokšiškai, nors galbūt taip elgtis netinkama, ką gi, nepamiršk to, bet nebark savęs, padarei, ką galėjai, kaip tą akimirką galėjai geriausiai, o skatinamas kaltės jausmo, kurį priimi, pamažu keisiesi, kitą kartą vėl pasielgsi geriausiai, kaip gali, galbūt tas „geriausiai“ iš tiesų bus geriau, o gal ne – pamatysi...“

PREKIŲ VEŽIMĖLIS, arba Tikrasis gyvenimas. Vieną dieną per slidinėjimo atostogas nuvažiavau apsipirkti į netoli esančią parduotuvėlę. Atėjo mano eilė sugalvoti, kuo pamaitinti dvidešimt žmonių. Pradedu krauti pirkinius į vežimėlį, įdėjęs kelias prekes, smunku į vieno skyriaus užkampį. Kai grįžtu, nešinas pienu ar aliejumi, mano vežimėlio nebėra. Ieškau gretimame take – dingo... Po šimts pypkių! Kam vogti prekių vežimėlį? Dingteli, gal būsiu pastatęs jį kitur, ir vėl pradedu ieškoti. O tada pamatau savo pirkinius suverstus ant morkų: kažkas mano vežimėlį ištuštino ir pasiėmė. Kitas penkiolika minučių praleidžiu nemaloniai. Iš pradžių, žinoma, pasipiktinu: iš manęs nušvilpė euro monetą, o svarbiausia – turiu grįžti į automobilių aikštelę ir atsivežti naują vežimėlį. Iš tikrųjų esu veikiau nuliūdęs: pasaulis pasikeitė.

Dabar aplink mane ne šaunūs poilsiautojai ir taikūs vietiniai gyventojai, o galimi kaltininkai: nemandagūs, nesąžiningi, tingūs, nepilietiški slunkiai. Tiesa, toks yra mažų mažiausiai vienas, bet visas parduotuvėje esantis žmonių būrelis jau apjuodintas. Šitas mikronusikaltimas mane sukrėtė: pirkėjai ateina prisikrauti į vežimėlį maisto prekių ir eiti į kasą, bet ramiai, lyg niekur nieko, ima ir nušvilpia kito vežimėlį.

Nemėgstu susidurti su tokiais dalykais, jie liūdina ir priverčia eikvoti psichinę energiją, kad nusiraminčiau, vertinti reliatyviai ir įtikinėti save, kad tai nebuvo pikta valia, yra nepalyginti blogesnių dalykų, smulkių elgesio nukrypimų visada būna, o šitaip besielgiantys žmonės galbūt man padėtų, jei prireiktų pagalbos, jei ne juokais įklimpčiau. Žodžiu, kad nuraminčiau protą, turiu pasidarbuoti. Iš pradžių nuo antrinės emocijos (pykčio) judu link pirminės (liūdesio), o tada ją liūliuoju, kol nurimsta.

O paskui naujojo vežimėlio neišleidžiu iš akių. Kiekvieną kartą išvydęs „įtariamąjį“ nudelbiu policininko žvilgsniu: per plačiai šypsosi? vengia žvilgsnio? nemandagus? nagi nagi, ar tik nebus jis?

Pasakojimo moralas: kaip dažnai būna, man pasisekė. Praradau tik eurą ir penkias minutes – už šią nedidelę kainą man buvo priminti du dalykai: 1) kiaulystės yra gyvenimo dalis, 2) esu toks kaip visi – paprasta kvailystė man gali sukelti neproporcingai audringas vidines būsenas, nesvarbu, kad aš psichiatras.

Taigi, bičiuli, kibk į darbą...

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(42)
(6)
(36)

Komentarai (0)