Tai glūdi žmogiškumo potyrio centre, tačiau kaip įgijome neįtikėtiną gebėjimą sudėtingai kalbėti, tebėra paslaptis. Vis dar toli gražu nesuprantame kodėl esame vienintelės tokį gebėjimą turinčios žmogbeždžionės.

Atsakyti į šiuos klausimus sunku, ir ne tik todėl kad kalba nepalieka materialių pėdsakų – fosilijų. Tačiau užuominų galime ieškoti savo giminaičiuose, kuo Gillian Forrester Londono universitete, Birkbecke ir užsiima. Ji sukūrė galvosūkius šimpanzėms, goriloms, orangutanams ir vaikams, kurie nušvietė kalbos evoliuciją. Ji pasakoja New Scientist, kaip jos atradimai keičia mūsų supratimą apie smegenis ir piešia aiškesnį kalbos pradžios paveikslą.

— Alison George: Kas jus įkvėpė studijuotu kalbos evoliuciją?

— Gillian Forrester: Mane visada intrigavo bandymai išmokyti šimpanzes kalbėti, kurie vyko, kai augau devintajame dešimtmetyje. Niekaip nepavykdavo išmokyti šimpanzių jungti žodžius į sudėtingesnes frazes.

Tai paskatino ieškoti bendrų žmonių kalbos ir kitų gyvūnų komunikavimo sistemų faktorių, ir aiškintis, kaip ir kodėl kalbos sistema išsivystė tik žmonėms, bet ne kitoms žmogbeždžionėms.

— Ir nuo ko galima būtų pradėti ieškoti atsakymo?

— Negalime tirti savo protėvių tirti ir žiūrėti, kokie pokyčiai vyko evoliuciniais laiko mastais, nes jie visi išnykę, o pažinimo fosilijų nebūna. Tad, remdamiesi jų paliktais artefaktais, – įrankiais, įkapėmis, etc. – tegalime daryti prielaidas apie jų komunikavimo įgūdžius.

— Kaip padeda žmogbeždžionių anatomijos tyrimai?

— Mes irgi esame žmogbeždžionės. Mes naudojame įrankius, jos irgi. And we have a particular kind of brain anatomy that we share with other žmogbeždžionės. Smegenyse yra vadinamoji Broco sritis, palaikanti kalbėjimą. Mes ilgai manėme, kad tai yra unikalus žmonių bruožas, bet dabar žinome, kad ir kitos beždžionės jį turi.

O kam ši smegenų dalis, kurią naudojame kalbai, buvo naudojama iš pradžių? Tai supratę, galėtumėme aiškintis, koks elgesys evoliuciniu laiku skatino kalbos atsiradimą.

— Ką žinome apie šią smegenų sritį?

— Išsiaiškinome, kad žmonėse Broca sritis, kuri aktyviai dalyvauja kalbant, yra aktyvi ir atliekant struktūrizuotus motorinius veiksmus, ypač susijusius su įrankių naudojimu ir įrankių gamyba – dalykus, kurie turi būti vykdomi nuosekliai, kol pasiekiamas galutinis tikslas.

Tarkime, sumuštinio gaminimas. Užduotis turi hierarchinę struktūrą, tvarkingą įvykių seką. Ši „sintaksė“ yra tokia pati struktūrizuota seka, kokia yra ir kalboje. Norint pasakyti sakinį, reikia tinkama tvarka išdėstyti žodžius. Bet ir rankomis sprendžiamos problemos turi fizinę sintaksę: sumuštinį reikia daryti teisinga seka, kad duona atsidurtų apačioje.

— Tad, tarp mūsų rankų ir burnos yra ryšys?

— Taip, įrankių gaminimas, problemų sprendimas rankomis, kalba smegenyse apdorojama labai panašiai. Didelės tokį elgesį reguliuojančios smegenų dalys persidengia. Neuromokslai tai neabejotinai patvirtina. Ir tai nėra atsitiktinumas, nes manoma, kad smegenų dalis, kurią naudojame kalbėdami, neatsirado konkrečiai tam, kad galėtume kalbėti – iš pradžių ji tvarkė motorinių judesių sekas.

Ši kalbos evoliucijos iš įrankių naudojimo idėja buvo iškelta dešimtajame dešimtmetyje. Galbūt įrankių naudojimas buvo prekursinis elgesys pritaikęs smegenis kalbai.

— Kaip iš įrankių naudojimo išsivystė kalba?

— Manoma, kad mūsų rankos iš pradžių buvo ir mūsų komunikavimo sistema. Yra nemažai įrodymų, kad iš pradžių „kalbėjome“ ne burnomis, bet rankomis. Tuomet, kai priešistoriniai žmonės tapo dvikojais, maždaug prieš 4 milijonus metų, mūsų rankos atsilaisvino ir pradėjome gaminti ir naudoti sudėtingesnius įrankius.

Bet norint gaminti įrankius ir dalintis ta informacija su kitais žmonėmis, šios veiklos ima konkuruoti tarpusavyje, o tai sukėlė spaudimą, perkėlusį bendravimą į kitą modalumą: kalbą. Bet nėra daug tai patvirtinančių įrodymų.

— Kaip tokią idėją galėtume išbandyti?

— Bandome išanalizuoti tai labirintiniais galvosūkiais. Jie reprezentuoja žmogaus kalbos komponentus – fizinę sintaksė. Paprasčiausias yra vadinamasis plokščias labirintas, kur tereikia prastumti riešutą per skyles. Tai lyg konkretus daiktavardis: jūsų pirštas visuomet ant riešuto, tad žinote, kur esate. Paskui yra galvosūkis su vienu dantračiu, tad riešuto tiesiogiai paliesti negalima, bent galima pasukti dantratį – ir tai atitinka judesio žodį, veiksmažodį.

Tuomet yra dėžutės su dvigubais dantračiais, kur apatiniu dantračiu galima pasukti riešutą judinantį viršutinį dantratį. Tai jau vienas abstrahavimo sluoksnis, kaip kad, pavyzdžiui, daiktavardžius veikiantis būdvardis. Jie yra modifikatoriai, tad reikia suprasti santykį, riešuto perkėlimo ir tikslo pasiekimo mechanizmą. Tuomet yra sakinius atitinkančios sudėtinės dėžutės iš mažesnių dėžučių komponentų. Nesuprantant jų taisyklių, riešutas įstringa ir atlygio nėra.

— Tai šios galvosūkio dėžutės fizine forma reprezentuoja bazinius kalbos elementus?

— Taip. Norėjome patikrinti, ar žmogbeždžionės gali išspręsti sudėtingesnius galvosūkius, tad ir sudėtingesnę sintaksę. Tai parodytų ar mes paveldėjome šią fizinės sintaksės gebėjimą.

Tyrėme nelaisvėje laikomas gorilas, šimpanzes ir orangutanus. Nežinojome ar jos iš viso geba spręsti fizinės sintaksės užduotis, o keli su jomis dirbantys žmonės sakė mums, kad beždžionės tokiomis užduotimis tikrai nesidomės ir juolab nesugebės išspręsti.Tai buvo absoliučiai neteisinga.

— Ar bandote tai ir su žmonėmis?

— Taip, antroje studijos dalyje tiriami 2–5 metų amžiaus vaikai – nuo mokančių vieną žodį iki kalbančių sakiniais. Pagal šią hipotezę, jų išsprendžiamų galvosūkių lygis – daiktavardžių, frazių ar sakinių – turėtų sietis su jų kalbėjimo galimybėmis.

— Ką išsiaiškinote?

— Visų keturių žmogbeždžionių rūšių (gorilų, orangutanų, šimpanzių ir žmonių vaikų) grupėse bent kai kurie individai galėjo išspręsti visas dėžutes. Faktas, kad kai kurios beždžionės gali išspręsti sudėtingiausius galvosūkius, rodo, kad sintaksės kūrimo galimybes paveldėjome iš paskutinio bendro mūsų ir šimpanzių protėvio. Preliminari vaikų analizė rodo artimą gebėjimo spręsti skirtingo sudėtingumo galvosūkių dėžutes ir kalbėjimo galimybių ryšį, kas rodo, kad dėžutės išties veikia kaip fiziniai sintaksės struktūros proksi objektai. Kartu šie atradimai rodo, kad mūsų kalbos sintaksės gebėjimas neatsirado būtent kalbai, ir neatsirado žmonių giminėje po atsiskyrimo nuo paskutinio bendro protėvio.

— Ar manote, kad šios dėžutės galėtų būti panaudotos suprasti vaikų kalbos vystymąsi?

— Šis tyrimas pateikia apčiuopiamus įrodymus, kad šios specialiai sukurtos galvosūkių dėžutės atspindi fizinę sintaksės formą, panašią į vidinę kalbos sintaksę.

Tai svarbu, nes gali pasiūlyti naujas vaikų raidos tyrimo galimybes. Smulkioji motorika lygiai taip pat susijusi su mūsų kalbėjimu. Yra stipri asociacija tarp vaiko rankų motorikos ir jų kalbos, tad, taip, tai suteikia ankstyvesnės diagnozės potencialą.

— Kalbame per Zoom, ir matau ant sienos gražų gorilos atvaizdą.

— Tai Tibs, viena iš mano tiriamų gorilų. Ji protingiausia gorila. Ji pirmoji išsprendė galvosūkio dėžutes. Ji netgi sumojo pasigaminti įrankį ištraukti visus spąstuose paslėptus riešutus.

Alison George
www.newscientist.com