Tenka girdėti nemažai istorijų apie tai, kaip lietuviams yra lengva mokytis užsienio mokyklose, kokie menki reikalavimai ir koks žemas žinių lygis jose, palyginus su mūsiškėmis. Deja, tarptautiniai tyrimai rodo ką kita.

Lietuvos mokinių rezultatai menkesni nei daugelio išsivysčiusių Vakarų valstybių. Pavyzdžiui, nurodoma, kad Lietuvos mokiniai prasčiau identifikuoja mokslines problemas, menkai pasinaudoja mokslo įrodymais, nors ir sugeba neblogai moksliškai paaiškinti reiškinius. Kitaip tariant, savo žinių jie nemoka pritaikyti praktikoje.

Tarptautinė statistika nepalanki Lietuvai

„Pavienės mokinių sėkmės istorijos užsienio mokyklose mažai pasako apie Lietuvos švietimo sistemos rezultatus, neparodo mūsų švietimo sistemos vietos hierarchijoje lyginant su užsienio šalių švietimo sistemomis“, - įsitikinusi nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos iniciatyva“ vadovė Nijolė Goštautaitė.

Vienas iš būdų palyginti šalių švietimo sistemas – standartizuoti tarptautiniai mokinių žinių, įgūdžių tam tikroje srityje įvertinimai, pavyzdžiui, Tarptautinė mokinių vertinimo programa (PISA), tirianti penkiolikamečių žinias. Jau atlikti keturi tyrimai – 2000, 2003, 2006 ir 2009 m., pastarojo rezultatai turėtų būti paskelbti 2010 m. pabaigoje.

PISA vertina įgūdžius ir žinias, svarbius pilnaverčiam dalyvavimui visuomenėje – vertinamos skaitymo, matematikos, mokslinio išprusimo sritys. 2006 m. daugiausiai dėmesio skirta mokslo išprusimui, o 2009 m. atsirado papildoma elektroninės medžiagos skaitymo kategorija.

2006 m. PISA tyrimas parodė, kad Lietuvos mokinių rezultatai yra menkesni nei vidutiniai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių rezultatai. 2006 m. tyrime pagal mokslinius įgūdžius pirmauja Suomija, surinkusi 563 balus, o Lietuva yra 32-oje vietoje. Tiesa, dar toliau nei mes liko Norvegija, Liuksemburgas, Rusija ir Italija. Kita vertus, Estija yra 5-oje vietoje, Lenkija 23-ioje, o Latvija 28-oje vietoje.

Taigi kyla natūralus klausimas, kodėl didžiulis žinių kiekis, kurį priversti į savo galvas sukišti Lietuvos moksleiviai, neatsispindi tarptautiniuose tyrimuose.

Kodėl vaikai greitai įsimena, bet greitai pamiršta

Pasak N. Goštautaitės, mažo vaiko smegenų struktūra yra pritaikyta įsisavinti milžinišką informacijos kiekį, nesirenkant, kuri informacija reikalinga, kuri – ne. Vėliau smegenų struktūra šiek tiek keičiasi – sugebėjimas įsiminti naujus dalykus menkėja, todėl informaciją reikia kelis kartus ir įvairiais būdais kartoti. Augant smegenyse gausėja nuolatinių neuronų jungčių, tad nauja informacija įterpiama į tam tikrą karkasą, o visiškai naujų, negirdėtų dalykų lieka vis mažiau.

Kitas aspektas – išmoktos informacijos praktinis pritaikymas. Darbdaviai neretai skundžiasi, kad universitetus baigę jauni žmonės nesugeba teorinių žinių pritaikyti praktiškai, nepajėgia atlikti darbe reikalingų užduočių, tuo tarpu vyresnis žmogus, nors ir sunkiau įsisavina naujas žinias, puikiausiai susidoroja su užduotimis remdamasis gyvenimišku ir ankstesniu darbo patyrimu.

Bandant suderinti skirtingus mokymosi būdus – teorinį ir praktinį, užsienyje stengiamasi integruoti kelių dalykų pamokas, pavyzdžiui, jungti istoriją ir matematiką, biologiją ir darbus, sudaromos sąlygos vaikams praktiškai pritaikyti žinias, išbandyti įgūdžius, nemažai dėmesio skiriama veiklai grupėje, bendravimo įgūdžiams.

„Kai mes taip pat skaitėme paskatas apie smegenis pradinukams, ne tik kalbėjome ir rodėme informaciją apie neuronus, bet vaikus raginome garsiai pakartoti teisingą informaciją, persakyti ją kitiems, vėliau jie neuronus dar pieš ir lipdys. Pasakojant apie nervinio signalo perdavimą vaikai spaudė vieni kitiems rankas, ragavo saldainius. Per rankas buvo paleista kopūsto galva – kad jie įsimintų vidutinį suaugusio žmogaus smegenų svorį – apie 1,5 kg.

Visi šie veiksmai labai svarbūs įsiminimo procesui. Mat atsiminti tai, ko išmokome neseniai arba naudojame dažnai, nėra labai sunku. Norėdami prisiminti senus įvykius arba įgūdžius užtruksime ilgiau, tačiau su emocijomis susijusios žinios atgaminamos lengviau. Informaciją atgaminti padeda tokie šalutiniai prisiminimai, kaip spalva ar kvapas. Pavyzdžiui, užuodę cinamono kvapą galime prisiminti bandelių receptą, nors dėl jo galvą tektų ilgokai pasukti kitoje situacijoje.“, - pasakojo psichoterapeutė.

Taigi kuo daugiau pojūčių įtraukiama į mokymosi procesą, tuo geriau informacija įsitvirtina, nes susikuria įvairesnės neuronų jungtys – bet kurią iš jų pajudinę, pasieksime reikalingą informaciją. Galbūt netikslinga mokantis reliatyvumo teorijos klasę kvėpinti cinamonu, nes ir į egzaminą gali tekti neštis cinamono lazdeles (arba nutiks taip, kad prisiminsime bandelių receptą, bet ne reliatyvumo teoriją), tačiau jau įrodyta, kad vaikai geriau įsimena, kai informaciją lydi vaizdas, garsai, emocijos, judesys.

Dirbti su informacija vaikai nemokomi

„Daug mokytojų derina informacijos pateikimo būdus – naudoja spalvas, vizualinę informaciją, praktines užduotis, pamokos vyksta gamtoje. Tačiau kūrybiški pedagoginiai metodai nėra privalomi, retai taikomi sistemingai. Lietuvos mokyklos vis dar labai didaktiškos, jose akcentuojami faktai, ne visada atsižvelgiant į vaikų amžių ir atminties pajėgumus. Trumpalaikėje atmintyje galime išlaikyti vos 7 skaičius, todėl vaikus versti įsiminti daug jiems mažai prasmingos informacijos nėra veiksminga mokymosi priemonė.

Šiuolaikinėje visuomenėje iš žmogaus reikalaujama ne tiek pakartoti išmoktą informaciją, kiek gebėjimo ją pritaikyti ir panaudoti. Įsiminti svarbu tik tą informaciją, kurios reikia dažnai ir greitai. Vaikus reikėtų mokyti rasti informaciją, naudoti informacijos šaltinius, perdirbti, pritaikyti, palyginti, derinti“, - įsitikinusi N. Goštautaitė.

Anot pašnekovės, darbdaviai bene labiausiai skundžiasi, kad jauni žmonės neturi elementarių darbo įgūdžių – jie nemoka dirbti komandoje, nemoka išsikelti sau užduočių, jiems sunkiau dirbti savarankiškai.

„Įmonėms, jų vadovams rengiami darbo komandoje kursai, o mokykloje tikimasi, kad tapę gimnazistais mokiniai stebuklingai įgis ir gebėjimą atlikti komandines užduotis, ko jų niekas pagrindinėje mokykloje nemokė – kaip planuoti darbą, pasidalinti užduotimis, jas atlikti laiku, palyginti savo ir kitų darbo rezultatus, spręsti problemas ir tobulinti save. Kita vertus, dauguma mokytojų dirba vieni, jie nebūtinai ir patys turi komandinio darbo įgūdžių, o valstybė neskatina kūrybiškų mokytojų, kurių mokiniai pasiekia aukštų rezultatų“, - svarstė N. Goštautaitė.

Anot psichoterapeutės, būtina nepamiršti, kad kalbėti apie žmogų kaip asmenybę įmanoma tik bendruomenėje ir visuomenėje. Kol žmogus yra pats sau, visiškai nesvarbu, kokia jo asmenybė. Žmogaus asmenybė tobulėja būnant tarp žmonių, užmezgant su jais ryšius. Bendravimo patyrimo įvairovė gausina neuronų jungčių skaičių smegenyse, žmogus labiau prisitaiko savo aplinkoje.

Priešpaskutinę kovo savaitę pasaulyje paminėta ,,Smegenų pažinimo savaitė“ , kurios metu stengtasi stiprinti žmonių susidomėjimą smegenimis, skleisti žinias apie smegenų mokslų pasiekimus visuomenei. Lietuvoje „Psichikos sveikatos iniciatyva“ bei Lietuvos neuromokslų asociacija su partneriais, minėdamos šią savaitę, įgyvendino projektą „Mano neuronas“, kurio rėmuose buvo rengiamos paskaitos pradinukams.

Taip pat buvo vykdomas projektas „Smegenų sveikata darbe“, kurio pagrindinis akcentas – priminimas, kad darbuotojų smegenų sveikata – svarbiausias produktyvumą užtikrinantis veiksnys

Komentarai (26)