Audrius Matonis. Kodėl aš dar neemigravau?  (65)

Dievai žino. Kai prieš gerą dešimtį metų geras draugas laimėjo „žalią kortą“ ir išsiruošė su visam į Jungtines Valstijas, sukiojau pirštą prie smilkinio ir raginau atsikvošėti. Taip, jau tada dešimtys tūkstančių lietuvių legaliai, bet kur kas dažniau – ne, plūdo geresnio gyvenimo į Airiją, Angliją, Ispaniją ir JAV.

Daugiausiai – bedarbiai, bemoksliai ir be savo būsto, veikiau iš skurdesnės provincijos nei prakutimo ženklų jau sulaukiančios sostinės.

Mano draugas buvo išsilavinęs, turėjo nedidelę firmelę, gražią šeimą, butą Vilniaus centre ir „Mersedesą“. Tegul ir nenaują, bet tuo metu lizingu naujus automobilius Lietuvoje pirko retas.

Kai po keleto metų draugas parskrido į Lietuvą gydytis sulaužytos kojos, nes sunkiai kabinantis už naujo gyvenimo emigracijoje nebuvo pinigų gydytis Čikagoje, pirštą prie smilkinio sukiojau jau ne aš vienas. Draugas, nesileisdamas į ilgas polemikas, paaiškino tvirtai drūtai, kodėl vėl atsistojęs ant kojų pakels sparnus atgal į JAV: „Kai aš išeisiu į pensiją, nusipirksiu „Harley Davidson“ ir birbsiu per Europą.“

„Žmogau“, sakėm jam mes, kompanija Lietuvoje likusių ir nė nemąsčiusių apie emigraciją draugų, „velniam tau laukt pensijos – pirk „Harley“ lizingu dabar, drožk per Europą vasaros sulaukęs“. Lietuva tuo metu sparčiai kilo įkalnėn su lizinginiais automobiliais ir paskoliniais butais, vėrėsi ES ir NATO durys, darbuotojai kas pusmetį reikalavo pakelti atlyginimą, grasindami išeiti kitur, ir darbdaviai juos kėlė, nes darbo buvo ant kiekvienos kampo. Naujasis rojus buvo čia, o ne už Atlanto.

Jis vis dėlto išdrožė atgal į Ameriką, kai tik leido gipsą nusiimti. O mes, pasilikusieji čia, būdami jau 10-čia metų vyresni, svarstome, ar išvis sulauksim vis tolstančios pensijos. Kad ji bus be „Harley Davidson“, aišku jau dabar.

Geresnio gyvenimo paieškos svetur tradiciškai vilioja jaunesnius – mažiau pririštus prie namų, mažiau inertiškus, nespėjusius įmerkti uodegos į paskolas, atviresnius iššūkiams, didesnius kosmopolitus ir nutrūktgalvius, nei sėslesni, santūresni, įsipareigojimų bankams, darbdaviams, karštantiems tėvams susaistyti bei prakutę vyresnieji. Į DP (displaced persons) stovyklas Vokietijoje, o iš ten – į amerikas, anglijas, australijas ir argentinas vyresnius, išsilavinusius ir ką tik buvusius turtingesnius lietuvius Antrajam pasauliniam baigiantis iš Lietuvos suvarė ne išskaičiavimas ar nutrūktgalviškumas, o force majeure gyvybei pavojingu sovietų okupanto pavidalu.

Taip, karas su savo force majeure yra išimtis. Bet anądien sutiktas pensinio amžiaus laiptinės kaimynas dalijosi planais išvažiuot į Portugaliją. Su visam. Iš santaupų nusipirkt namelį ant vandenyno kranto kur nors toliau nuo brangesnių kurortų, išnuomot butą Vilniuje, o už tuos pinigus gyventi – valgyt žuvį, gert vakarais vyną ir varinėti tingius pokalbius su draugais, kurie iš Lietuvos pabėgo ten dar prieš metus. Kaimyno ir jo žmonos, visą gyvenimą dirbusių gydytojais, iš Lietuvos nevaro force majeure. Jie nebenori matyti amžinai rūgščių krizės skelbėjų fizionomijų, o jų gyvenimiška ir profesinė patirtis absurdų serijai priskiria argumentus, kodėl jie turėtų taikstytis su pensijų atėmimu, jei dar gali ir nori dirbti.

Kitaip tariant, iš šio laivo bėga jau ir pensininkai, net karo nereikia.

Apie jaunuomenės, kurios net trečdalis neturi darbo ir nemato perspektyvų Lietuvoje net su prestižinio universiteto diplomu kišenėje, motyvus kalbėti net banalu – viskas prikišamai aišku ir daug kartų pasakyta.

Liūdna, bet šie nebesugrįš. Kas, patikėjęs Lietuvos stebuklu – 20 tūkstančių algomis už plytelių klojimą statybose – buvo grįžęs ekonominio burbulo laiku, antrą kartą tokios kvailystės nebedarys ir kitiems nepatars.

Dar liūdniau, kad išvažiuoti ir nebegrįžti nori tie, kurie jau buvo kažko pasiekę ir toliau siekė, bet gavo per galvą ne tik nuo krizės, bet ir jos suvaldymo bandymų. Arba už tai, kad jų kuriamos valstybės vizija turėjo įžūlumo prasilenkti su valdančiosios partijos.

Anot Artūro Zuoko, „valstybėje sklinda kūrybingumą žudanti baimės atmosfera“. Tik vargu ar dėl to kalta vien dabartinė valdžia. Ši šalis per 20 metų nesugebėjo realizuoti daugelio entuziastingai kurtų, o paskui taip pat entuziastingai žlugdytų „materialių“ projektų: naujos atominės elektrinės nepasistatė, energijos tiltų – nenutiesė, net nacionalinio futbolo stadiono neįstengė.

NATO ir ES projektų sėkmė dabar atrodo didesnis stebuklas nei tada, kai juos imtasi realizuoti, bet ne vienas ties jais dirbęs šiandien nurašytas į paraštes, apkaltinus pernelyg didelės įtakos uzurpavimu. Kaip ir kiti, politinei konjunktūrai pasikeitus nespėti realizuoti „nematerialūs“ projektai – regioninės lyderytės, vakarietiškos demokratijos sklaidos į Rytus.

Kūrybingumui čia sunku, nes visuomenė ir jos elitas linkę ne suprasti ir palaikyti kuriančiųjų tikslą, bet ieškoti egoistinio intereso ir jį „užlenkti“. Drauge su vis projektu – geriau be jokios, nei su „VP Marketo“ atomine elektrine, geriau be jokio, nei su „Rubikono“ šildymu, geriau be jokių, nei su Brazausko globojamais Valdovų rūmais.

Ir, žinoma, geriau be valstybininkų, jei jie dirba valstybei, o ne partijai, geriau be nacionalinio transliuotojo, jei jis visuomenės, o ne valdžios ruporas, geriau be valstybės saugumo ir diplomatijos asų, jei jie nevykdo partinių užsakymų ar mėgina sušvelninti žalą valstybei per eilinę „klanų demaskavimo“ kampaniją.

Geriau ir be rinkėjų, jei jie kritiški valdžiai – tegul balsuoja kojomis lauk iš Lietuvos, nei prie balsadėžių prieš politiką, vejančią juos iš Tėvynės. Ir nereikia čia apie krizę – krizė smogė ir Estijai, bet iš jos pernai pabėgo maždaug 0,4 proc. gyventojų, tuo tarpu iš Lietuvos – apie 1 proc. Skaičiais skirtumas dar akivaizdesnis: iš Estijos – 4,6 tūkst. (vos 200 žmonių daugiau nei ankstesniais, 2008-aisiais), iš Lietuvos – 34 tūkst. (pusantro karto daugiau nei 2008).

Išvažiuoti nėra lengva. Ir geriausios kloties tiems, kurie Jungtinėj Karalystėj ne galvas saviškiams pjauna, o skaičiuoja pinigus Londono Sityje ar taiso automobilius bei glaisto sienas dažymui Mančesteryje ir Bradforde.

Bet pasilikti irgi nėra lengva. Vardan ko? Kad neprarastum teisės piktintis dėl netvarkos Lietuvoje, nes daryti tai emigracijoje yra tas pats, kaip dergti valdžią, ignoravus jos rinkimus? Ar tam, kad čia galutinai neįsiviešpatautų tie, kurie sudės į kabutes ne tik valstybininkus, bet ir visą valstybę? Nes atstovėjus Baltijos kelyje, prie TV bokšto, ištvėrus blokadą, bankų griūtis, pasiekus narystės NATO ir ES per skaudu viską mesti ir palikti rankose vien tų, kurie kažkur saugiai pratūnojo skausmingų lūžių ir dramatiškų pasirinkimų laikais?

Svarūs motyvai. Bet Dievas žino, ar jų užtektų, jei kas pašnabždėtų, kur sočiam užjūry dabar reikia tokių nebe pirmos jaunystės idėjinių be mūrininko ar automobilių mechaniko profesijos.

Kiek sutrumpintas šio komentaro tekstas publikuotas žurnale „IQ. The Economist partneris Lietuvoje“. Autorius yra LTV Naujienų tarnybos direktorius, bet komentare dėstomos mintys yra tik jo asmeninė nuomonė.

Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Audrius Matonis

(0)
(0)
(0)

Komentarai (65)

Susijusios žymos: