Vygintas Gontis. Kitas požiūris į „Lietuvos krizės anatomiją“  (59)

2010 metų pabaigoje leidykla „Kitos knygos“ išleido finansų analitiko Stasio Jakeliūno knygą „Lietuvos krizės anatomija“. Knyga pasirodė labai laiku, nes krizės priežasčių ir pasekmių teisingas suvokimas yra svarbus ne tik priimant ateities sprendimus, bet ir ieškant kelių kaip galėtume krizės pasekmes sušvelninti ir vėl grįžti į normalų ūkio augimą.

Šį leidinį sunku būtų priskirti prie tikrai analitinių darbų, nes jis sudarytas autoriaus jau skelbtų publicistinių straipsnių ir televizijos laidų pagrindu, o visas tekstas yra perdėm persunktas kritika valstybės institucijų ir pareigūnų atžvilgiu. S. Jakeliūno pasirinkta aštrios kritikos forma grindžiama žinomų pasaulio ekonomistų pasisakymais ir pasaulio spaudoje skelbtais pranešimais apie artėjančią ekonominę krizę. Pastangos žadinti ekonomines diskusijas šalies viduje neabejotinai yra svarbiausia ir vertingiausia visos Stasio Jakeliūno viešosios raiškos dalis. Tačiau kartu tai kelia papildomus pavojus, kad vienas ekonominės strategijos klaidas galime pakeisti kitomis. Šias mintis skelbiame norėdami atkreipti dėmesį į keletą labai esminių pereinamosios ekonomikos bruožų, kurie dėl labai standartinio išsivysčiusių šalių praktika paremto suvokimo lieka menkai suprasti ir veda prie labai esminių klaidų. Knyga Lietuvos krizės anatomija mums vertinga yra dar ir tuo, kad tos esminės klaidos, kurias norime išryškinti, čia yra paskelbtos viename leidinyje.

Mūsų tikslas nėra analizuoti atskirus autoriaus teiginius ir siūlymus. Labiau norėtume atkreipti dėmesį į ilgalaikės Baltijos valstybių ekonomikų konvergencijos į Europos ir Pasaulio ekonomikas ypatumus. Tuos ypatumus nagrinėjome ir ankstesniuose savo rašiniuose, kurie taip pat yra paskelbti asmeniniame tinklaraštyje. Tačiau pasaulio krizės poveikis Baltijos valstybėms yra toks stiprus, kad jo suvokimui reikia skirti ypatingą dėmesį, parodant regiono specifiką ir tolimesnę perspektyvą.

Pirmiausiai norime parodyti kaip ir kodėl vyksta Baltijos valstybių ekonomikų artėjimas prie išsivysčiusių šalių ir kas yra svarbiausi to artėjimo veiksniai. Manau, kad daugeliui jau pats teiginys, kad mūsų ekonomikos artėja prie išsivysčiusių šalių (vyksta konvergencija), yra abejotinas ir jie gali remtis įprastine bendrojo vidaus produkto (BVP), skaičiuojamo pastoviomis kainomis, augimo statistika. Tikrai, jei pažiūrėtumėm į Lietuvos BVP augimą pastoviomis kainomis nuo 1990 metų, tai vargu ar pastebėtume bent kokį augimą. Tokius duomenis skelbia daugelis šaltinių, čia mes daugiausiai naudosimės portale www.tradingeconomics.com skelbiamais Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko duomenimis.

Pirmajame paveikslėlyje pateikiame trijų Baltijos valstybių ir Lenkijos BVP augimą pastoviomis kainomis nuo 1993 iki 2010 metų. Čia BVP augimas vaizduojamas JAV doleriais vienam gyventojui, t.y., valstybių BVP/gyv.sk. 1993 m., išreikštas JAV doleriais, pamečiui dauginamas iš metinio realaus procentinio BVP prieaugio. Tik toks ekonomikos augimas gaunamas, jei pašaliname kainų augimo, infliacijos, įtaką. Formaliai skaičius suvokiantiems pesimistams matosi labai liūdnas vaizdelis. Lietuvos padėtis atrodo pati sunkiausia, nes ji pradėjo savo istoriją nuo pačio žemiausio BVP lygio, kuris nuo Latvijos, Estijos ir Lenkijos skyrėsi atitinkamai 1,24; 1,54 ir 3,15 karto. 2010 metais, taip vertinant, situacija nieko nepagerėjo, bet dar labiau pablogėjo, BVP lygis Lietuvoje „skiriasi“ atitinkamai 1,33; 1,97 ir 4,1 karto.

Ekonomikoje yra ypatingai svarbu suvokti tikrąją skaičių prasmę, nes juos naudojant tik formaliai, galima pridaryti labai daug klaidų ir žalos. Šiuos visiems gerai žinomus skaičius pateikėme dar kartą, kad išryškintume labai paplitusio, visur naudojamo vertinimuose realaus BVP augimo ribotumą, analizuojant ekonominę konvergenciją. O kaip reikėtų skaičiuoti šalių BVP, norint jas palyginti tarpusavyje? Vienareikšmio atsakymo nėra, bet šį uždavinį spręsti reikia pradėti nuo BVP skaičiavimo vieninga valiuta, geriau plačiai naudojama. Mus dominančių šalių atveju gerai tiktų Euras, bet dėl pasirinkto informacijos šaltinio naudosime JAV dolerius. Esminio skirtumo neturėtų būti, nes šios dvi valiutos yra plačiausiai pasaulyje naudojamos ir didelėmis apimtimis keičiamos viena į kitą. Kiekvienais metais skaičiuojame nominalų šalių BVP, kuris gaunamas pagal tų metų valiutų keitimo kursus ir kainų pokyčio iš BVP augimo neeliminuojame. Taip realiomis kainomis JAV doleriais suskaičiuotus šalių BVP vienam gyventojui pateikiame 2. pav.

Šiame paveiksle BVP augimas rodomas logaritminiame mąstelyje, kadangi jis keičiasi dešimtimis kartų, pvz., Lietuvos BVP augo virš 14 kartų, Latvijos, Estijos ir Lenkijos atitinkamai 11,5, 12,2 ir 5,4 karto. Augimo tendencijos ir greičiai šiame vaizdavime apsivertė visai priešingai. Skeptikai gali neigti šio augimo realumą, nes jame yra įskaityta infliacija. Tačiau nėra jokios abejonės, kad per nagrinėjamą laikotarpį šių šalių indėlis į Pasaulio ekonomiką išaugo panašiu mastu, kadangi JAV dolerio nuvertėjimas tikrai yra nepalyginamai mažesnis. Todėl šalių ekonomikų konvergenciją lemia ne taip vadinamas realus BVP augimas, bet nominalus, skaičiuojamas vieninga valiuta. Tikrieji ekonomikų lyginimosi mastai paslėpti ne realaus BVP augimo procentuose, bet BVP delfliatoriuje, kuris įskaito kainų, kartu ir ūkio augimą tvirta valiuta.

Skeptikai ir vėl gali teigti, kad toks infliacinis ekonomikos augimas nieko neduoda bendram gyvenimo lygiui, eiliniams žmonėms. Deja, jie yra neteisūs. Daugiau kaip pusę mūsų šalių BVP sudaro eksportuojama produkcija, panašiai ir importuojama. Reiškia, bendra šalių perkamoji galia taip pat išaugo panašiu mastu. Išaugo ir gyventojų atlyginimai, matuojant juos tvirta valiuta, tuo pačiu išaugo ir realus vartojimas. Čia būtina pastebėti, kad realus vartojimas išaugo ženkliai mažesniu masteliu nei BVP, kadangi šalių viduje gaminamos prekės ir paslaugos pabrango panašiai tiek kartų, kiek padidėjo gyventojų pajamos.

Tai kas galėjo atrodyti kaip beviltiškas Lietuvos ekonominis atsilikimas gali būti vertinamas ir kaip sėkmės istorija. Jos santykinis augimas yra pats didžiausias. Šią sėkmę didžiąja dalimi lemia objektyvus veiksnys – Lietuva savo ekonominį augimą pradėjo nuo žemiausio lygio. Dabar sunku objektyviai įvertinti tikrąsias to žemiausio starto aplinkybes, bet, mūsų nuomone, tai labiausiai lėmė vienais metais kitų Baltijos šalių atžvilgiu pavėluotas lito įvedimas.

Nominalaus BVP augimas visose Baltijos šalyse savo pobūdžiu yra praktiškai identiškas, didžiausius skirtumus įneša nevienodos pradinės sąlygos. Tai rodo čia vykstančių ūkinių finansinių pokyčių universalumą, kurį lemia labai panaši monetarinė politika. Mūsų nuomone, viešose diskusijose Baltijos šalių ekonomikos klausimais visas dėmesys koncentruojamas į subjektyvius faktorius, o esminiai makroekonominiai ir monetariniai dalykai dažnai interpretuojami klaidingai.

Geresniam reiškinių suvokimui labai naudingas yra Baltijos šalių ekonomikų palyginimas su kaimynine Lenkija. Lenkijos BVP vienam gyventojui 1993 metais daugiau nei 3 kartus viršijo Lietuvos BVP. Reikėjo tik 13 metų, kad Lietuva šį atsilikimą įveiktų. Estijai reikėjo įveikti mažesnį atsilikimą, todėl užteko ir devynerių metų. Tikslus spartesnio Baltijos šalių augimo įvertinimas reikalauja rimtesnės studijos, tačiau peršasi mintis, kad svarbiausias lemiamas veiksnys yra labai panaši Baltijos šalių monetarinė politika. Galėjo nemažą vaidmenį suvaidinti ir nedideli šių valstybių bei jų privataus sektoriaus įsiskolinimai. Baltijos šalių sparčiam augimui svarbų impulsą suteikė po 2000 metų pradėjęs gerėti ūkio kreditavimas. Detaliau apie tai kviečiame paskaityti ankstesnėje publikacijoje Ką apie finansų krizę Baltijos valstybėse nutyli bankų analitikai.

Štai dabar jau galime grįžti prie kito požiūrio į Lietuvos krizės anatomiją. Jis, kaip jau buvo galima suprasti, remiasi kitu požiūriu į Baltijos šalių ekonominį augimą ir svarbiausius to augimo šaltinius. Stasys Jakeliūnas savo knygoje remiasi įprastine, išsivysčiusių šalių pagrindu susiformavusia finansinių burbulų teorija, kuri nuvertina kredito vaidmenį ekonominei konvergencijai. Jis nemato esminio skirtumo tarp išsivysčiusių ir jas besivejančių šalių. Finansų krizę Baltijos šalyse lygina su Švedijos krize 1991-1993 m. Nėra abejonės, kad visos finansų krizės turi bendrų bruožų, bet turi ir esminių skirtumų. Baltijos šalių kainų ir namų ūkių pajamų lygis dar labai atsilieka nuo išsivysčiusių Europos valstybių ir tame tarpe Švedijos. Lemiama ir esminė žemesnio darbo našumo priežastis yra investicijų į naujas technologijas trūkumas. Svarbiausios galimos investicijos yra tiesioginės užsienio investicijos, įmonių nuosavos lėšos ir vidaus kreditas. Nežiūrint visų galimų pavojų, pakankamas ūkio kreditavimas yra svarbiausia ekonomikos augimo prielaida Baltijos šalyse. Galimi pavojai yra nepamatuotas nekilnojamo turto kainų ir vartojimo augimas, tačiau tai yra fiskalinio reguliavimo sritys.

Taigi, kitas požiūris reiškia, kad reikia labai atsargiai žiūrėti į rekomendacijas riboti šalies ūkio kreditavimą. Laisvi, lengvai prieinami pasaulio finansiniai resursai yra pati svarbiausia ekonominės plėtros galimybė ir valstybė ta kryptimi turi nuolatos dirbti. Iš to kylančius pavojus, tame tarpe ir nepamatuotą išlaidavimą per valstybės biudžetą būtina valingai spręsti. Socialinių išmokų ir garantijų didinimas remiantis kreditiniais resursais gali rimtai destabilizuoti ekonomikos augimą. To galima išvengti tik nuolat atliekant makroekonominius finansinių srautų vertinimus.

Sunku būtų neigti, kad labai spartus vidaus kredito augimas padėjo krizės prielaidoms Baltijos šalyse formuotis, detaliau žiūrėkite, ką apie finansų krizę Baltijos valstybėse nutyli bankų analitikai, tačiau kategoriški kaltinimai Lietuvos Bankui, kad jis nesiėmė kreditavimo ribojimo tikrai yra nepagrįsti. Galima reikalauti žymiai aktyvesnių fiskalinių priemonių finansiniams srautams reguliuoti, bet kirsti svarbiausią plėtros galimybę yra didelė klaida.

Kita didelė klaida nuolatos kartojama nuo pat Valiutų valdybos modelio įvedimo Lietuvoje yra periodiškai atnaujinamos diskusijos, jos kurstomos ir iš užsienio, kad litas yra pervertintas ir jis trukdo sėkmingai ekonomikos plėtrai. Eksportuojančio verslo interesas ir pastangos spausti nacionalinę valiutą yra suprantamas, tačiau finansų analitikų spaudimas pereinamosios ekonomikos šalims, kurios integruojasi į žymiai aukštesnio išsivystymo lygio ekonominę bendriją, kurių kainų ir atlyginimų lygis dar yra žemesnis kartais, yra sunkiai pateisinamas. Atrodo, kad tokie analitikai nesuvokia prekių ir pinigų dinamikos. Jei nėra dirbtinių kliūčių, politinių, fiskalinių, ir kt., pinigai turi judėti ten, kur pigi darbo jėga, o prekės ten, kur didelės kainos. Valiutų valdybos modelis saugo besivystančią šalį nuo nacionalinių pinigų stiprėjimo ir tarnauja kaip nuolatinis eksporto skatinimo svertas. Rinkos reguliavimas besivystančių šalių valiutas spaudžia stiprėjimo kryptimi, kelia darbo jėgos kainą ir mažina šalies konkurencingumą. Dar didesnė problema yra tai, kad mažos šalys negali leisti rinkai reguliuoti savo valiutų, kurios tokiu atveju būtų labai pažeidžiamos globalių finansinių spekuliantų. Kartais net kyla įtarimas ar ne jie kursto tokias mažas šalis kaip Lietuva grįžti prie „rinkos“ reguliuojamų nacionalinių valiutų. Net Lenkijoje nuolat kyla rimtos diskusijos dėl spekuliantų poveikio zloto kursui. Deja, S. Jakeliūno knygoje taip pat apstu abejonių dabartiniu lito režimu, o blogiausia, kad jo mintys susilaukia nemažai pasekėjų, nuolat kurstančių diskusijas seniai išdiskutuotu klausimu, mūsų ankstesnes mintis lito tema galima dar paskaityti straipsniuose publikacijų sąraše.

Taigi, nors prielaidos giliai finansų krizei kilti susidarė ir dėl sparčiai augusio vidaus kredito, pagrindinė gilaus nuosmukio priežastis Baltijos šalyse yra visai neadekvati čia veikiančių bankų reakcija į Pasaulio finansų krizę. Jokios šalies ekonomika neatlaikytų metinio kreditavimo srautų pasikeitimo, prilygstančio ketvirčiui tos šalies BVP. Toks šalies pažeidžiamumas užsienio bankų politikos atžvilgiu yra rimta problema ir šiuo požiūriu S. Jakeliūno pastabos yra vertingos. Tikrai reikia įvairių ir rimtų priemonių, padedančių reguliuoti vidaus kreditą, ypatingai apsisaugant nuo tokios šoko terapijos, kurią sukūrė Švedijos bankai Lietuvoje. Šalies aukštą konkurencingumo lygį ir visos ekonomikos elastingumą išoriniams poveikiams aiškiai demonstruoja pastarųjų mėnesių pramonės ir eksporto augimas, kuris vyksta net toliau gilinant finansinių resursų atitraukimą. Visai nerimtai skamba bankų analitikų aiškinimai, kad tokio augimo sąlygomis bankai neranda kreditavimo vertų projektų. Atrodo, kad ūkio kreditavimo gaivinimas yra ne tik bankų, bet ir visos šalies ekonominės politikos uždavinys.

Aut. teisės: MokslasPlius
MokslasPlius
Autoriai: Vygintas Gontis

(0)
(0)
(0)

Komentarai (59)